1995 metais Umberto Eco paskelbė esė „Amžinasis fašizmas“. Ten jis išskyrė keturiolika punktų (tokių kaip mačizmas, tradicija kaip kultas, tautos vaizdavimas apgultyje), kuriais remiantis galime konkretų režimą įvardinti fašistiniu. Bet ar tai ne perdėm abstaktu? Juk visi tie punktai tinka apibūdinti beveik visus diktatūrinius režimus. Bet ar visos diktatūros yra fašistinės? Ar šita sąvoką nėra išskydusi, nebereiškianti nieko ir tiesiog patapusi epitetu bet kokio bet kokiam blogam režimui ar tironui apibūdinti? Kitaip tariant, mes bet kurį antidemokratinį reiškinį (ir net nebūtinai atidemokratinį), linkę vadinti fašistiniu, nes tai grynojo, tyrojo blogio sinonimas.
Pavyzdžiui Rusijos karo Ukrainoje kontekste, gimė terminai putleris ir rašistai kuriantys asociaciją su hitlerine nacių vokietija. Bet ar nėra taip, kad Rusiją vadindami fašistine, (taip kaip visus žmogžudžius vadindami bepročiais) mes viską suniveliuojame ir pro mūsų akis prasprūsta konkreti istorinė situcija? Mes tampame nepajėgūs pastarosios analizuoti ir mąstome pasikartojančiomis klišėmis. Trumpiau tariant, ar nenutinka taip, kad mes nesuvokiame ne tik nacistinės Vokietijos ar fašistinės Italijos kaip istornių fenomenų, bet drauge imame nesuprasti ir putinistinės Rusijos?

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius