„Britanija šiandien kontroliuoja likimus maždaug 350 mln. svetimų žmonių, kurie kol kas nepajėgia patys valdyti savęs ir kurie lengvai gali tapti plėšimų ir neteisingumo aukomis, jei jų negins tvirta ranka. Britanija suteikia jiems valdymą, kuris, be abejo, turi savų trūkumų, tačiau kurio, norėčiau patvirtinti, nuo jos priklausomiems žmonėms niekada nesuteikė jokia kita valstybė“, – 1909 metais rašė profesorius George‘as M. Wrongas. „Kolonializmas lėmė rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir su tuo susijusią netoleranciją. Afrikiečiai, iš Afrikos kilę žmonės, azijietiškos kilmės žmonės, čiabuviai buvo kolonializmo aukos ir šiandien tebėra kolonializmo padarinių aukos“, – 2001 metais buvo skelbiama Pasaulinės konferencijos prie rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir susijusią netoleranciją Durbano deklaracijoje.
Šiomis dviem citatomis savo knygą „Imperija“ pradeda istorikas Nialas Fergusonas. Ir šie du požiūriai įkūnija visiškai priešingus požiūrius į imperijos vaidmenį. Nors nuo 1909 iki 2001 metų Jungtinė Karalystė neteko savo imperijos, kurioje niekada nenusileidžia saulė, tačiau imperijos paveldas dar ir šiandien stipriai veikia britų valstybę ir visuomenę – ar kalbėsime apie savo vietos pasaulyje paiešką ir santykius su Europos Sąjunga, ypatingus santykius su JAV, ar analizuosime šiandien vykstančias istorinės atminties kovas, kurios kartais virsta neįtinkančių paminklų griūtimis ar karštais ginčais dėl vienos ar kitos asmenybės istorinio vaidmens. Šįkart „Mažosios Europos pokalbiuose“ aptarsime gyvenimą prarastos imperijos šešėlyje.

Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius