Istorikas Tony Judtas apie XIX amžiaus traukinių stotis rašė kaip apie modernizmo eros katedras, sekuliarėjančioje Europoje įkūnijusias naująjį tikėjimą pažanga. Tuo tarpu prancūzų rašytojas Michelis Houllebeqas knygoje „Žemėlapis ir teritorija“ analizavo, kaip transporto priemonių raida keičia pačią keliavimo sampratą, nes nebe atstumas tampa pagrindiniu kriterijumi, o kelyje praleistas laikas. Taip, pavyzdžiui, Kopenhagą galime traktuoti kaip esančią arčiau Vilniaus nei tarkime Naujoji Akmenė ta prasme, kad nuskristi ten užtrunka trumpiau nei nuvykti į šiaurės Lietuvą autobusu.
Filosofas Viktoras Bachmetjevas kartu su sūnumi leidosi į mėnesį laiko trukusią kelionę traukiniu po Vidurio Europą. Kokios traukinių stotys ir aplankyti miestai paliko didžiausią įspūdį? Kodėl rinktis traukinį, o ne kitą, greitesnę, transporto priemonę? Ar kelyje praleistas laikas įskaičiuotinas į nuostolius? Kas didesnė prabanga planuojant tokią kelionę – laikas ar pinigai? Apie visa tai – „Mažosios Europos pokalbiuose“ kartu su V. Bachmetjevu.


Ved. Donatas Puslys