Požiūris į istoriją gali būti dvejopas. Pirmoji požiūrio šalininkai tapatina istoriją su praeities įvykiais, todėl mano, kad istorija tiesiog „įvyko“ pagal kažkokią logiką, ir mes galime ją tik išaiškinti, atskleisdami loginį „raktą“. Kiti savo ruožtu į istoriją žiūri ne kaip į praeities įvykius, o kaip į pasakojimą apie juos. Kodėl istorikams turi rūpėti kaip skirtingi žmonės arba žmonių bendruomenės pasakoja skirtingas istorijas apie tą patį įvykį? Juk tai tik nuomonės, nepretenduojančios į tiesą!
Kaip reikėtų suprasti sąvoką „išgyventoji istorija“? Kokias istorines patirtis ir juos išreiškiančius pasakojimus tyrinėjo monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika“ autoriai?
Kokie buvo ankstyviausi reikšmingi išgyventi įvykiai, kurių liudininkais ir pasakotojais galėjo būti tarpukario Lietuvos visuomenės nariai? Kokias istorines patirtis reikėtų įvardinti kaip pačias svarbiausias, formavusias didelės to meto visuomenės dalies savivoką?
Kaip ir kokius pasakojimus apie išgyventą istoriją kūrė ir įtvirtino skirtingi politiniai ir socialiniai aktoriai Lietuvoje tarpukariu? Dėl kokių įvykių vertinimų vyko intensyviausi ginčai?
O kokias istorines patirtis po 1926-ųjų valstybinio perversmo buvo siekiama kontroliuoti ir cenzūruoti? Ko buvo nenorima, o gal ir neleidžiama prisiminti?

Pokalbis su vienu iš monografijos „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu“ autorių, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi prof. dr. Vasilijumi Safronovu.

Ved. Aurimas Švedas