Joks miestas nėra tiek turtingas muzikinių palėpių, kiek Niujorkas. Iškilti ir išlikti jame lemta labai nedaugeliui: juk miestas tarytum nepailsdamas juda ateities link, bemat atlaisvindamas vietą naujiems alkaniems sėkmės medžiotojams. Nenustebk nepamatęs atminimo lentelės ant namų, kuriuose kadaise gyveno žvaigždės – niujorkiečių atmintis įsimins visus tuos, kuriuos reikia, o kitiems, kadaise sėkmingiems, bet nepakankamai ypatingiems, laiko amžinai judantis miestas neturi. Kadaise populiarus, iki 90 metų amžiaus koncertavęs pianistas ir kompozitorius Henry Holden‘as Huss‘as – viena tokių Niujorko sielų, kurių muziką išgirsi tik netyčia užtikęs ilgai nelankytą ir pamirštą palėpę. Joje atrastą fortepijoninį koncertą įsimyli laidos viešnia, pianistė Gabrielė Bekerytė.
Ved. Gintaras Januševičius

Eduardo Tubino statusas šiuolaikinėje Estijos kultūros visuomenėje jau nebekelia klausimų, tačiau dar prieš kelis dešimtmečius jo muzika buvo draudžiama. Priverstinėje tremtyje, toli nuo savo įkvėpimo šaltinio, praleidęs kompozitorius išlaikė patriotinę gyslelę ir estų tautinei muzikai suteikė dar negirdėtą orkestrinį skambesį. Jo 1-asis koncertas smuikui ir orkestrui komerciškai tėra išleistas vienąkart – su šiuo įrašu studijoje pažindinasi TV laidų vedėja Eglė Daugėlaitė. Ar nukels ši muzika Eglę į vaikystę, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų vaidino smuikas, bei Estiją, kurioje neseniai kelis metus jai teko gyventi?
Ved. Gintaras Januševičius

Vargu, ar kuri šiais laikais pamiršta muzikos žvaigždė išgyveno dramatiškesnį nuopuolį nei Louisas Moreau Gottschalkas. Kadaise paties Chopino palaimintas, kritikų „geresniu už Lisztą“ vadintas atlikėjas karaliavo trijų žemynų koncertų salėse. Vos 40-ies sulaukęs pianistas ir kompozitorius netrukus po mirties nugrimzdo į visišką muzikinę prarają, iš kurios jo vardą pamažu traukia JAV muzikos ir ypač džiazo ištakas tyrinėjantys atlikėjai. „Palėpės radiniuose“ lankosi tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas, kurį sudomino Gottschalko Pirmoji simfonija, o taip pat ir kompozitoriaus nuopuolio pradžią žymėjęs bei iki šių dienų pilnai neišaiškintas skandalas.
Ved. Gintaras Januševičius

Pirmojo sezono pabaigos proga „Palėpės radiniai“ kviečia visus savo klausytojus pasijusti laidos svečio ar viešnios kėdėje. Kiekvieną savaitę joje sėdintys muzikos profesionalai, melomanai savo ausinėse girdi iki šiol nepažįstamą kūrinį – itin retai scenose skambantį muzikinės palėpės radinį. Tokiame objektyviame kontekste, išlaisvintas iš istorinių aplinkybių bei palyginimų su tų laikų superhitais, kūrinys tarytum gauna antrąjį šansą įrodyti savo tikrąją vertę ir galimybes šių laikų scenose. Visgi, skirtingai nei studijos svečiai, radijo klausytojai kūrinio istoriją jau žino. Šįkart bus kitaip – kūrinio sukūrimo aplinkybės, laikotarpis, regionas ir net autorius ar autorė bus atskleisti tik laidos pabaigoje.

Taip kiekvienas prie savo radijo imtuvų galės sudalyvauti išties unikaliame pasimatyme su simfonija, kurią šiuolaikiniai muzikos kritikai dažnai apipila didžiausiais komplimentais, bet orkestrai retai kada imasi atlikti.
Ved. Gintaras Januševičius

Bohuslavo Martinů gyvenimo istorija tiesiog prašosi Holivudo filmo. Užsisklendęs genijus, dukart išmestas iš muzikos studijų, bėgęs nuo nacių persekiojimo, tapęs nepageidaujamu savo paties tėvynėje, vos neužsimušęs pasivaikščiojimo balkono terasoje metu. Ir kartu kūręs muziką, kurioje išgirsi visą visatą su jos energija, matematiniais dėsniais, žmogiškomis emocijomis bei disonansų harmonija.

Įspūdingas koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui turi viską, ko reikia klasikos superhitui. Gal metas jį ištraukti iš palėpės? Su kūriniu susipažįsta ir laidos viešnia – smuikininkė, Valstybinio Vilniaus kvarteto lyderė Dalia Kuznecovaitė.
Ved. Gintaras Januševičius

Ukrainos perlu vadinama antroji Boryso Lyatoshynskio simfonija išgyveno ir pragarą, ir rojų. Kompozitoriui, kuriam tiesa ir sąžinė buvo pamatinės vertybės, ne kartą teko vaikščioti ašmenimis laikais, kai kiekvienas kūrinys būdavo tikrinamas, ar atitinka režimo propagandos normatyvus. Šiuo metu bene vienbalsiai šedevru vadinama simfonija, vos pasirodžiusi, buvo uždrausta, o paties kompozitoriaus karjera pakibo ant plauko. Pripažinimą kūrinys pelnė tik laisvos Ukrainos laikais, tačiau iki plataus žinomumo jam vis dar labai toli. Retai skambančią simfoniją išklauso ir interpretuoja aktorius, melomanas, Auksinio scenos kryžiaus bei Sidabrinės gervės laureatas Vaidotas Martinaitis.
Ved. Gintaras Januševičius

Gamta – ne tik daugelio muzikos kūrinių įkvepėja ar subjektas. Dažnai ji – kūrinio bendraautorė, be kurios indelio ir kuriant, ir atliekant turėtume emocijų nekeliantį garsų kratinį. Šįkart – ypatinga palėpė, kurioje tilpo net trys kompozitoriai ir kompozitorės. Skamba Mel Bonis bei Geraldo Finzi „Eklogai“ – reto pastoralinio žanro kūriniai, leidžiantys per gamtos reiškinių prizmę pažvelgti į tolimiausius žmogaus sielos kambarius. Laidą užbaigia decibelais nepralenkiama islandų kompozitoriaus Jono Leifso „Hekla“, fotografiškai perteikianti unikalią patirtį, atsidūrus ugnikalnio išsiveržimo epicentre. Pastarojo kūrinio klauso bei apie savo atradimus klasikinėje muzikoje kalba laidos svečias, žurnalistas, TV veidas Džius Rimas Šapauskas.
Ved. Gintaras Januševičius

Radameso Gnattali sėkmė muzikos ir radijo pasaulyje buvo tarytum užprogramuota – gimęs radijui ir spaudai reikšmingais 1906 metais bei pavadintas vieno impozantiškiausių operos veikėjų vardu, Radamesas Gnattali jau būdamas devynerių vadovavo vaikų orkestrui ir pats jam aranžavo kūrinius. Per gyvenimą ėjęs su plačia šypsena ir sambos žingsneliu, jis tapo neatsiejama Brazilijos muzikinės savimonės dalimi. Visgi jo rimtieji koncertai, ypač koncertas altui ir orkestrui, yra praktiškai nežinomi plačiajai visuomenei. Su šiuo muzikinėje palėpėje pasimetusiu šedevru susipažįsta ir laidos viešnia – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisterė Dovilė Juozapaitienė.

Ved. Gintaras Januševičius

Muzikos instrumentai – tarytum žmonės. Jie gimsta, bręsta, tikisi gražaus gyvenimo. Kažkuriems jų pavyksta tapti savo kartos herojais, išpopuliarėti, rečiau – tapti nepamainomais: ar įsivaizduoji orkestrą be smuikų ar trimitų? O roką be elektrinių gitarų? Tačiau ne visiems instrumentams taip pasiseka. Kai kurie jų vos išrasti būna niekam neįdomūs, o skaudžiausios tos istorijos, kai trumpą laiką pabuvęs šlovės spinduliuose, instrumentas yra užkeliamas į muzikos palėpę ir ten bene pamirštamas.

Tokioje palėpėje lankosi Gintaras Januševičius ir pasakoja apie du kadaise populiarius, o šiandien klasikinėse scenose nebegirdimus instrumentus – dambrelį ir stiklo armoniką. Su bene prieš 250 metų parašytu Johanno Georgo Albrechtsbergerio koncertu dambreliui, mandorai ir orkestrui susipažįsta ir laidos svečias, multiinstrumentalistas Saulius Petreikis.

Ved. Gintaras Januševičius

Apie Iną Boyle prieš du dešimtmečius nieko negirdėjo net jos tėvynainiai airiai – dėl didžiulio kuklumo ir gyvenimiškų aplinkybių šios kompozitorės kūryba ilgą laiką slypėjo nenaršomuose archyvuose ir muzikinėse palėpėse. Visgi, išgirdę talentingosios kūrėjos muziką, ir kritikai, ir klausytojai bemat pajuto emocinį ryšį.

Atskirtyje gyvenusi, žinomumo nesiekusi kūrėja ilgai brandino savo intymią muzikos kalbą, kruopščiai tobulino kūrinius. Galiausiai, beveik 60 metų po jos mirties, airiai joje girdi tikrą savo šalies dukrą, kiekviename muzikos garse įprasminusią tėvynainių gyvenimą ir mentalitetą.

Laidoje skamba jos koncertas smuikui ir orkestrui, dedikuotas ką tik palaidotai mamai. Su dramatišku ir emocionaliu kūriniu susipažįsta ir laidos viešnia, smuikininkė Dalia Dėdinskaitė.

Ved. Gintaras Januševičius