Tikriausiai nedaug šiuolaikinių žmonių yra girdėję Antonio Salieri muziką. Kadaise vienu epochos lyderių buvęs kompozitorius yra patekęs į tam tikrą muzikinę skaistyklą: muzikiniams skoniams keičiantis, jo kūriniai natūraliai nugrimzdo į užmarštį, tačiau kompozitoriaus asmenybei priskiriama istorija jo vardui neleidžia sekti paskui. Juk jis – pasakysi – pats velnias, nunuodijęs genialųjį Wolfgangą Amadėjų Mozartą!

Muzikų pasauliui dramų ir nuodėmių išties netrūksta, tačiau ši – turiu nuliūdinti – fiktyvi ir sukurta iš gryno oro. O teisybė – gal net nuobodoka. Visgi, leidę sau pažiūrėti į Salierį ne kaip į tariamą žudiką, o kaip į savo epochoje karaliavusį muzikos inovatorių, tikrai praturtėsime. Centrinio laidos kūrinio – 1773 metais sukurto Koncerto fortepijonui ir orkestrui C-Dur – kartu su Gintaru Januševičiumi klausosi ir muzikologė, kritikė dr. Lina Navickaitė.
Ved. Gintaras Januševičius

Britų kompozitorius ir poetas Ivoras Gurney paskutinius 15 savo trumpo ir tragiško gyvenimo metų praleido izoliuotas nuo visuomenės, bendraudamas tik su jį prižiūrinčiu personalu ir vidiniais balsais. Prašviesėjus pasamonei rašė muziką, užtemstant – eiles. Muzikinei palėpei pasmerktas kūrėjas kurį laiką buvo vertinamas kaip bene talentingiausias savo kartoje, tačiau psichinės problemos jį sustabdė pačioje kūrybos ir produktyvumo viršūnėje. Pažintis su šiuo autoriumi – tarsi kvietimas į demonų persmelktą, abejonių supančiotą pasaulį, kuriame tėra viena oazė – jo gimtasis Glosteršyras, rojus žemėje ir jo paskutinis prieglobstis. „Glosteršyro rapsodija“ pasirodė 1921 metais ir jau po metų autorius bus visam gyvenimui uždarytas į ligoninę. Su tragiška meilės ir išsiskyrimo daina kartu su Gintaru Januševičium susipažįsta ir LRT KLASIKOS vyresnioji redaktorė, laidų bei koncertų vedėja Rasa Murauskaitė-Juškienė. Ved. Gintaras Januševičius.

Ferde Grofé vardas yra žinomas tik nedidelei dalelei melomanų, tačiau jo kurtą muzikos spalvyną pažįstame bene visi. 1924 metais būtent jam Georgas Gershwinas patikėjo savo dviem fortepijonams parašytą „Žydrosios rapsodijos“ rankraštį ir paprašė suorkestruoti. Tų metų vasario 12 dieną Niujorko „Aeolian Hall“ debiutavusi muzikos bomba pakreipė Gershwino karjerą auksine vaga, o simfoninis džiazas tapo nauja sensacija.

Visgi Grofé, atsakingas ne tik už šio fenomenalaus kūrinio orkestrines spalvas, bet ir už bene žymiausią visų laikų glissando, liko šešėlyje ir netgi įkalintas orkestruotojo amplua visam likusiam gyvenimui. O kaip skambėjo tikrasis jo balsas ir muzikinės idėjos? LRT KLASIKOS eteryje debiutuoja Grofé „Misisipės siuita“. Kartu su Gintaru Januševičiumi jos klausosi ir komentuoja kompozitorius, aranžuotojas, trombonininkas Jievaras Jasinskis.

Tas žiemos rytas prieš lygiai dešimt metų Toronto universiteto bibliotekos darbuotojui Jamesui Masonui, atrodytų, nežadėjo nieko ypatingo. Per speigus nuvykęs į darbą ir susišildęs rankas į puodelį karštos kavos, jis pradėjo savo kasdienį triūsą – inventorizuoti didžiulį smuiko žvaigždės pasaulį, nebesitikėdamas surasti. Grandiozinis ir dramatiškas norvegų kompozitoriaus Johano Halvorseno koncertas smuikui ir orkestrui tebuvo atliktas triskart, o po to, anot legendos, savikritiško autoriaus sudegintas židinyje. Supratęs, kokį lobį laiko savo rankose, Jamesas buvo pasiruošęs iš laimės užsiliepsnoti pats.

Iš pelenų atgijusį ir šimtmetį negirdėtą koncertą kartu su Gintaru Januševičiumi atranda ir komentuoja Valstybinio Vilniaus kvarteto smuikininkas Algirdas Šochas.

Laida dedikuojama drąsiai Minesotos bendruomenei, jų miestui atsidūrus sveiku protu nesuvokiamų įvykių epicentre. Gintaras Januševičius iš muzikinės palėpės ištraukia retai atliekamą norvegų kompozitoriaus Haroldo Saeverudo 8-ąją simfoniją, dar vadinamą „Minesotos“.

Dar 1960 metais Mineapolyje debiutavusi ir savo laiku neprigijusi simfonija šiuolaikiniame kontekste skamba kaip kraują stingdantis sutapimas arba garso takelis visame pasaulyje stebimiems vaizdo įrašams, liudijantiems siaubą ir valingą pasipriešinimą jam.

Ir ypač pranašiškai skamba ketvirtosios dalies pavadinimas – „Žmogus prieš mašiną“.

Ved. Gintaras Januševičius

Pažintis su Akira Ifukube – dvilypė patirtis. Vienok kalbame apie japoniškų siaubo filmų grandą ir net legendinės „Godzilos“ muzikinį tėvą, iš kurio vis dar mokosi filmų muzikos kūrėjai visame pasaulyje. Visgi kartu tai – itin retą likimo dovaną gavęs kūrėjas, kuriam buvo lemta prisiliesti prie vienos paslaptingiausių pasaulio tautų – ainų – gyvenimo ir tradicijų.

Vaikystėje tarp ainų augęs kompozitorius – tai tarytum nykstančios tautos balsas, muzikoje užkodavęs jos unikalią metroritmiką ir sintaksę. Kai pasaulyje beliko mažiau nei penkiolika žmonių, šnekančių šios tautos kalba, jautiesi tarytum klausydamas pro pirštus byrančio istorijos smėlio.

Įspūdingas ritualinis kompozitoriaus opusas „Ritmica Ostinata“ debiutuoja LRT KLASIKOJE. Kartu su Gintaru Januševičiumi kūrinio klauso ir komentuoja pianistė Neringa Valuntonytė.

Šiemet 230 metų sukaktį švenčia vienas įdomiausių Skandinavijos balsų – švedų kompozitorius Franzas Berwaldas. Neabejojame, kad šią pavardę girdi pirmąkart, nes jo muzika žinoma beveik tik užkietėjusiems melomanams, mėgstantiems intelektinius iššūkius ir subtilų muzikinį humorą. Gimtosios šalies publika prieš beveik 200 metų atvirai juokėsi iš jo laiką pralenkusių harmonijų, o skaudžios likimo išdaigos pirmiausia pasiuntė jį laimę bandyti ortopedo profesijoje, o vėliau – vadovauti medienos ir stiklo fabrikams. Visgi gyvenimo pabaigoje laukė triumfas ir nemarus muzikinis palikimas, kad ir egzistuojantis beveik tik palėpėse. Kartu su Gintaru Januševičiumi Berwaldo Simfonijos Nr. 3, pavadintos „Išskirtine“, klausosi dirigentas Vilmantas Kaliūnas.

Genialusis „bad boy of music“, dienomis kurdavęs muziką mašinoms, sirenoms ir turbinoms, o vakarais rašydavęs patarimų skiltį santykių ieškantiems vyrams. Maža to – žmogus, prisidėjęs prie belaidžio ryšio „Bluetooth“ išradimo, o kadaise buvęs per nago juodymą nuo to, kad pakreiptų džiazo istoriją visiškai kita kryptimi. Šimtmetį švenčiantis muzikos chaoso eksperimentas – George’o Antheilio „Džiazo simfonija“ – debiutuoja LRT KLASIKOS eteryje. Kartu su Gintaru Januševičiumi pirmąkart girdimą opusą atranda ir komentuoja pianistas, pedagogas bei fortepijonų technikas Motiejus Bazaras.
Ved. Gintaras Januševičius

Valso karaliai Štrausai XIX amžiuje savo populiarumu užtemdė visą plejadą talentingų kompozitorių. Gintaras Januševičius paskutinei metų dienai sau sugalvojo iššūkį – parengti alternatyvią naujamečio vienietiško koncerto programą be Štrauso kūrinių. Ar tokia programa lygiavertė tradicinei, kuria garsėja dar nuo 1939 m. rengiamas koncertas, spręsti klausytojams. Tačiau kompozitoriai ir kūriniai, vienam naujametiniam vakarui palikę savo palapes ir turėdami galimybę tapti vienietiško koncerto vinimis, tikrai liks dėkingi. Skamba R. Heuberger, H. Ch. Lumbye, J. Fučík, F. von Suppé, E. Waldteufel, C. M. Ziehrer, J. Lanner ir E. W. Korngold muzika.
Ved. Gintaras Januševičius

Ebenyzerio Skrudžo Kalėdų naktis su Ralpho Vaughano Williamso muzika.
Ar dažnai pavadiname gobšuolį skrudžu? Nemirtinga Charleso Dickenso „Kalėdų giesmė“, atrodytų, į mūsų pasąmonę įaugusi taip, kad nustebinti nauja jos interpretacija kažin ar pavyktų.
Juk teatre, kine, muzikoje tokių interpretacijų skaičiuojame per šimtą!
Ir visgi vieną naują interpretaciją, istoriškai skirtą mėgėjų kolektyvams ir todėl beveik nežinomą profesionalų pasaulyje, Gintaras Januševičius siūlo atrasti prie šv. Kūčių stalo. Tai – anglų simfoninio genijaus Ralpho Vaughano Williamso 1926 metais sukurta kalėdinė maska „Kalėdų naktį“.
Jos kartu klausosi ir komentuoja LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila.

Ved. Gintaras Januševičius