Vrublevskių bibliotekos studijoje svečiavosi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Marius Ėmužis, pristatęs naujausią savo knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“.

Pokalbio metu pabandėme atskleisti ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo Antano Sniečkaus fenomeną. Šis sovietinis veikėjas politinės arenos zenite išsilaikė beveik 34 metus. Tapti šeimininku, apsuptu jam palankių „dvariškių“, padėjo asmeninės charakterio savybės, gebėjimas burti apie save patikimus bendražygius, meistriškai neutralizuoti oponentus. Aptarėme, kokie žmonės sudarė artimą sovietų Lietuvos vadovo ratą, kaip Sniečkus, panaudodamas įvairias taktikas, pvz., bendravimą medžioklėje ar paramą paveldo objekto – Trakų pilies – atstatymui, virtuoziškai konsolidavo savo valdžią. Ne tik gebėjimas suvaldyti vidines įtampas, bet ir geri santykiai su SSRS lyderiais bei elitu lėmė Sniečkaus ilgalaikį buvimą valdžioje ir net savotiškų mitų apie jį ir jo laikmetį kūrimą jau Nepriklausomoje Lietuvoje. 

Kokios Sniečkaus kulto priežastys ir kodėl iki šiol neatsikratėme iš praėjusių epochų paveldėto Šeimininko ir dvariškių aplinkos formato? Apie tai– vaizdo įraše su knygos autoriumi dr. M. Ėmužiu.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Aštuntuoju pokalbiu pristatome vertėją Marką Rodunerį ir jo iš retoromanų kalbos verstą šveicarų rašytojo Leo Tuoro romaną „Vilkė“.

Leo Tuoras gimė ir gyvena Grižuno (Graubiundeno) kantone Surselvos regione. XIX a., kai dėl ekonominių pokyčių kantone vis labiau plinto vietinė vokiečių tarmė, išstumdama retoromanų kalbą, kaip tik Surselvoje užsimezgė kultūrinis judėjimas, pavadintas Retoromanų renesansu, ir galiausiai retoromanų kalba tapo svarbia Šveicarijos tautinės tapatybės dalimi (1938 m. paskelbta ketvirtąja valstybine Šveicarijos kalba).

Romanas „Vilkė“ yra vidurinioji Leo Tuoro „Surselvos trilogijos“ dalis. Joje berniukas, kurio vardas nėra minimas, pasakoja apie savo didelės šeimos – po vienu stogu gyvena keturios kartos – gyvenimą ir savo brendimą tuose namuose. Knyga pilna stebinančių keistenybių, nes šeimos nariai ne iš nuobodžiųjų. Senelis vienarankis kalba tik citatomis ir žino viską apie Napoleoną, pasak jo, taip pat vienarankį, o mama išvis nebekalba. Per šeimos istoriją skleidžiasi Surselvos regiono istorijos dešimtmečiai ir sykiu pasauliniai įvykiai.

Leokadija Kairelienė tiksliai prisimena savo profesinį pasirinkimą baigus chemijos studijas Vilniaus universitete: jaunai specialistei rūpėjo ne tik pritaikyti įgytas žinias, bet ir dirbti kultūros nestokojančioje aplinkoje. Ir tokia mėgstamo darbo vieta penkiasdešimčiai metų tapo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.Pati Leokadija kaip specialistė ne kartą peržengė jai apibrėžtas pareigas – tapo gera restauratore, viena iš administracijos vadovų. Vedina vidinių nuostatų, ji save užaugino iki visiems darbuotojams pažįstamo, patikimo, gerbiamo ir labai reikalingo žmogaus. Įkvepiančioji vadovė – tokią nominaciją jai balsuodama paskyrė Bibliotekos bendruomenė.Šiame pokalbyje su Leokadija Kaireliene prisimename jos nueitą darbo kelią, aptariame Bibliotekoje įvykusius pokyčius. Išgirsite, kaip keitėsi dirbančių restauratorių kvalifikacija ir darbo metodai, kuo naudingos buvo stažuotės ir išvykos į kitų šalių institucijas.Apžvelgsime sovietmečio laikotarpio ypatumus, sužinosite, kaip Bibliotekos administracija balansavo tarp ideologinio valdžios kišimosi ir pastangų praskaidrinti darbuotojų kasdienybę bei kartu kurti šventes.Leokadijos Kairelienės pavyzdys rodo, kad net 50 metų vienoje įstaigoje trunkantis darbas gali būti itin turiningas, spalvingas ir perspektyvus. Remiantis tradicijomis, toliau kuriama modernios Bibliotekos ateitis, kurios dalis yra ir mūsų Jubiliatė.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su LMA Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Septintasis vaizdo įrašas skirtas šveicarų rašytojo Gerhardo Meierio kūriniui “Bauras ir Bindšėdleris. Amraino tetralogija”. Jį pristato vertėja Austėja Merkevičiūtė ir redaktorė Deimantė Kukulienė.Amraino tetralogija, kurią sudaro romanai „Mirusiųjų sala“, „Borodino“, „Baladė apie snygį“ ir „Vėjų kraštas“, neišdildomai įtraukė į pasaulio literatūros žemėlapį gimtąjį Gerhardo Meierio kaimą Nyderbipą (alias Amrainą), ir rašytojas neretai vadinamas Proustu iš Amraino. Šiuose romanuose rašytojas neįtikėtinai nugludino savąją eksperimentinę prozą, išpuoselėjo jo paties deklaruojamo „rašymo apie nieką“ metodą ir stilių. Romanų veikėjai Bauras ir Bindšėdleris tarsi nedaro nieko, tik šnekučiuojasi vaikštinėdami po miestą ar kaimą, bet jųdviejų pokalbiai ir vieno iš jų nebylūs mintijimai apie kasdieniškiausius dalykus asociacijomis natūraliai nuklysta į literatūrą, kiną, dailę, muziką, mokslą, nuostabiai atspindėdami visą pasaulį. Paties rašytojo, įsitikinusio provincialo, manymu, kas vyksta kaime, vyksta pasaulyje, o kas vyksta pasaulyje, vyksta kaime, ir pasaulio piliečiu tampi tik per provincialą.Turinys00:01:40 Gerhardo Meierio gyvenimo aplinkybės.00:25:00 Rašytojo kūryba, jos ypatumai. 00:53:57 Vertimo džiaugsmai ir vargai.

1925-ieji paskelbti metais Lietuvos aviacijos kūrėjamsatminti – ta proga Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė parengė virtualią parodą. Joje rodomos bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomos nuotraukos, atskleidžiančios ankstyvąjį karo aviacijos laikotarpį, svarbiausius nepriklausomybės karo 1919–1920 metais įvykius.

Šiame vaizdo įraše parodos autorė aptaria aviacijospradžią Lietuvoje – kaip buvo įsteigta Aviacijos mokykla, kaip susidarė Pirmoji oro eskadrilė, pristato žymiausius pirmuosius lakūnus ir aptarnaujančius specialistus, primena įvykusius nelaimingus atsitikimus dėl neatsargumo ir technikos gedimų. Daugelis aviacijos avarijų įvykdavo todėl, kad po remonto lėktuvai būdavo išbandomi skraidant.

Nepaisant nuolatinio degalų ir atsarginių dalių trūkumo,lietuvių karo lėktuvai kovų su bolševikais metu veikė sėkmingai. Jie sudavė keletą stiprių smūgių bolševikų pėstininkams ir Raudonosios armijos infrastruktūrai prie Ukmergės ir geležinkelio stotyse nuo Panevėžio ikiDaugpilio. Kovų su lenkais metu Lietuvos karo aviacija atliko 103 kovinius skrydžius.

Akademikas Juras Požela įėjo į mokslo istoriją kaip puslaidininkių fizikos mokslinės mokyklos Lietuvoje įkūrėjas. Tapęs fizikos ir matematikos mokslų daktaru, J. Požela pradėjo naują plazminių reiškinių puslaidininkiuose moksliniųtyrimų kryptį. Jo iniciatyva ir didelių pastangų dėka 1967 m. įkurtas Puslaidininkių fizikos institutas. Jis buvo daugelio naujų mokslinių tyrimo krypčių iniciatorius ir pradininkas, kartu su bendradarbiais S. Ašmontu ir K. Repšu tapo pirmojo mokslinio atradimo Lietuvoje, įrašyto į atradimų rejestrą, bendraautoriumi.

Tai buvo labai produktyvus ir kūrybingas mokslininkas:parašė daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, 9 monografijas, patvirtino daugiau kaip 100 išradimų. Greta įvairiapusės mokslinės veiklos daug dėmesio skyrė jaunųjų mokslininkų rengimui, išugdė 48 mokslo daktarus. Dirbdamas didžiulės apimties mokslinį darbą, akademikas J. Požela aktyviai dalyvavo mokslo organizacinėje ir visuomeninėje veikloje, 1972 m. išrinktas Lietuvos MA viceprezidentu, 1984 m. – Lietuvos MA prezidentu, 1992–1996 m. buvo LR Seimo nariu.

Dirbdamas mokslo ir visuomeninį darbą, nešdamas įpareigojančią savo pavardės naštą, ir sovietmečiu, ir atgavus Nepriklausomybę akademikas sugebėjo išsaugoti bendražmogiškas vertybes, moralinius principus, pelnyti kolegų pagarbą ir gerus atsiminimus. Garso įraše – pokalbis su fiziku, habil. dr. Steponu Ašmontu.

Vrublevskių bibliotekos studijoje aptarėme naujausią istoriko dr. Artūro Svarausko knygą „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“, svarbią ne tik akademinei bendruomenei.

Šioje knygoje apie mūsų visuomenę paskutiniais jos nepriklausomybės metais, nagrinėjami skirtingų socialinių, ideologinių ir politinių grupių lūkesčiai bręstančio tarptautinio konflikto akivaizdoje. Turime progą persvarstyti susidariusius stereotipus apie tai, kas buvo Lietuvoje prieš karą – sužinoti, kokioje tikrovėje gyvenoskirtingų sluoksnių žmonės iki valstybės okupacijos ir pirmuoju sovietmečiu.

Sovietų okupacija įvyko, nes jai padėjo šalies politinio elito melas ir bandymas visuomenę užliūliuoti tikrovės neatitinkančia informacija. Bailaus elgesio pasekmės įsitvirtino daugiau nei penkiasdešimčiai metų, o ir dabar dar sudėtinga kalbėti apie traumuojančią istorinę patirtį.

Lietuvos visuomenės charakteristikų tyrimas pertarptautinės krizės konfliktus ir 1939–1941 m. vidaus įtampas tyrėjui leido pasiūlyti naują Lietuvos istoriografijoje teiginį, kad dėl sovietų okupacijos 1940 m. vasarą buvo prarasta galimybė kurti Lietuvos liaudies demokratinęrespubliką.

Autorius, nekurdamas jam parankaus naratyvo, nagrinėja istorinius šaltinius ir suteikia skaitytojui galimybę priartėti prie istorinės tiesos, kad ir kokia nemaloni ji galėtų būti.

Viena iš  reikšmingiausių pergalių mūsų  valstybės  karo istorijoje yra 1673 metais įvykęs  Chotino mūšis. Šia pergale buvo pasiektas svarbiausias tikslas -Turkijos kariuomenė nebepajėgė pulti Lenkijos ir Lietuvos, o po keleto metų Habsburgų imperijos kariuomenė galutinai sustabdė turkųekspansiją į Europą. Chotino mūšis tapo ir paskutiniu didelio masto LDK kariuomenės įvykiu.  Kad šis mūšis buvo itin svarbus jau amžininkams rodo tai, kad  nepraėjus nei metams Lietuvoje ir Lenkijoje pasirodė net keli šią pergalę įamžinę kūriniai. Aptarsime  vieną ryškiausių to meto literatūrinių kūrinių „Viešpaties dešinės galybė“, bei kitas  mūšiui įamžinti,kariuomenės garbei pašlovinti  skirtas atminties įprasminimo programas .

Dalyvauja senosios raštijos tyrėjas, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius  dr. Sigitas NARBUTAS, Arvydas POCIŪNAS, Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas.

Jadvyga Juškytė – plačių pažiūrų asmenybė, suderinusi savyje rašytojos, tautosakos rinkėjos, publicistės, vertėjos, vadovėlių autorės, pedagogės talentus, dirbusi tą darbą, kurio visuomenei labiausiai trūko. Istorikai, tyrinėjantys Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą, daug naujosinformacijos apie jų gyvenimą aptinka skaitydami dar visuomenei mažai žinomos pastarųjų bendramintės ir bendražygės Jadvygos Juškytės atsiminimus ir laiškus.

Atversdami šiuos šaltinius tyrėjai fiksuoja Jadvygą Juškytę bene visose svarbiausiose XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo veiklose. Nesureikšmindama savo darbų ir pasirinkimų, pati Jadvyga Juškytė savo atsiminimuose mažai dėmesio skyrė asmeniniams išgyvenimams. Šis 107 lapų rankraštis, saugomas Vrublevskių bibliotekos fonduose, bene plačiausiai ir išsamiausiai atskleidžia svarbiausius J. Juškytės darbus.

Laidoje dalyvauja literatūros tyrėja dr. RamunėBLEIZGIENĖ ir mokslo darbuotoja Eglė PAŠKEVIČIŪTĖ-KUNDROTIENĖ.

Istorikė, prieš atsiversdama Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos rankraščius, manė, kad didiko 1722-1729 metais rašytas dienoraštis galėtų atverti itin privačias herojaus kasdienybės akimirkas. Tačiau skaitant tekstusšią nuostatą keitė suvokimas, kad šio didiko, gyvenusio prieš beveik tris šimtus metų  dienoraštis labiau primena šių laikų gero vadybininko darbo užrašus. Nors Sapiega savo dienoraštį rašė nuobodžiai vienoda struktūra, tačiau tematikos požiūriu dienoraštis nepaprastai įvairus. Įrašai atskleidė kokį aktyvų , savo garsios pavardės vertą gyvenimą jis gyveno.

Dalyvauja tyrėjai dr. Jolita SARCEVIČIENĖ, prof. Arvydas PACEVIČIUS.