Bičiuliams

Kaip ugninį septyngalvį slibiną aiškino XI a. mistikas Joachimas de Fiore? Kas yra moteris, kurios gimusį kūdikį slibinas siekė praryti? Aiškinamės svarbią apokaliptinę „sąrėmių“ sąvoką ir kodėl apokalipsės negandų neturime bijoti.

Kas yra Apokalipsės Didžioji neganda? Kokia nuniokojimo šlykštybės prasmė? Aptariu vieną pamatinių apokaliptinio žanro sąvokų, naudodamasis hermeneutiniu „spiralės“ raktu.

Aptariu pagrindinius eschatologinius požiūrius, tarp jų Joachimo iš Fiorės, vieno didžiausių apokaliptinių mąstytojų Viduramžiais. Dantė Dieviškojoje komedijoje Joachimą priskyrė Teologų dangui. Kristupas Kolumbas Joachimo pranašystėmis grindė savo kelionę per Atlantą, o puritonai, jomis remdamiesi, kūrėsi Naujajame pasaulyje.

Kaip sąžinę suprato graikai ir žydai? Kada sąžinė atsiranda lietuvių raštijoje? Kaip ją traktuoja Naujojo Testamento autoriai? Kodėl šiandien ypač svarbu įsiklausyti į sąžinės balsą?

Aiškinamės Dievo baimės reikšmę, taip pat ar vienas iš keturių, baltasis Apokalipsės žirgas, galėtų būti islamo ženklas. Aptariu apokaliptinį penktojo antspaudo regėjimą ir jo prasmę.

Aptariu apokaliptinių ženklų: užantspauduotos Knygos, Liūto Avinėlio ir keturių žirgų bei jų raitelių, reikšmes ir tai, ko jie galėtų mus pamokyti.

Aptariu apokaliptinę judėjų literatūrą ir jos įtaką Jono apokalipsei.

Svarstau, kodėl turime siekti brandos ir kas trukdo žmogui bręsti. Nors visų pirma turiu omenyje dvasinę tikinčiųjų brandą, tie patys principai galioja, kalbant ir apie asmenybės brandą apskritai.

Žvelgiu į žmogų, į esminį kiekvieno žmogaus poreikį: būti priimtu, suprastu ir vertinamu. Pasitelkęs evangelinius epizodus, psichologo Karlo Rogerso asmenybės teorijos pagrindus bei teologo Danieliaus Migliore antropologinę poziciją svarstau, kuo turi būti grindžiami santykiai, padedantys žmogui būti žmogumi.

Tikriausiai esate žiūrėję filmą „Egzorcistas“ (jų daugiau nei vienas). Makabriškos scenos, kuriose draskosi ir kitus mėgina žaloti demonų kankinama jauna moteris, gąsdina ir žadina smalsumą. Pasinaudodama mūsų žingeidumu populiarioji kultūra pateikia pigius atsakymus, kuriais tūlas tiki. Žmones traukia mistiniai reiškiniai. Bet ir krikščionių bendruomenėse, kai kalbama apie velnią, dažniausiai pasitenkinama nepilnu, supaprastintu jo apibūdinimu, tik iš dalies atitinkančiu (arba visai ne) tai, kas apie jį parašyta Šventajame Rašte. Laidoje aptariu vieną ryškiausių velnio savybių, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, labai būdinga ir žmonėms.