Natūralus klausimas išgirdus apie tai, kad žmogui reikia vien tikėjimo išgelbėjimui yra - jei tikėjimas už mus viską atlieka, ar tai reiškia, kad galim tiesiog plaukti pasroviui ir nieko nedaryti ? - Liuterio, kaip ir Šv. Pauliaus atsakymas yra ne. Nors mūsų vidinis žmogus yra išlaisvintas, tobulai išgelbėtas ir prie to nieko negalima pridėti, bet mes vis dar gyvename šiame kūne, ir šis išorinis žmogus turi būti tobulinamas diena iš dienos, kad prisitaikytų prie vidinės laisvės, kuri mums jau suteikta ir galėtų ragauti pilnatvės jau dabar (nors pilnai ją patirsime tik amžinybėje). - Kita priežastis dėl kurios negalime ilsėtis, nors jau turime viską ko mums reikia Dieve, yra būtent ta - mes jau turim viską Dieve. Kadangi Dievas mus taip gausiai palaimino ir suteikė mums tokią garbingą vietą savo akivaizdoje, dabar nebegyvename dėl savęs, o dėl kitų. Kaip pats Jėzus, žinodamas Tėvo meilę sau, būdamas apsčiai laisvas ir turtingas, atėjo tarnauti ir gyveno dėl mūsų, taip ir mes negalim pailsti, nes būdami tiek išaukštinti, dabar gyvename dėl kitų ir viską ką atiduodame, yra perteklius. Trumpai šį video galima būtų apibendrinti Liuterio žodžiais: "Krikščionis yra visų paklusnus tarnas ir pavaldus kiekvienam."