Sūrskis klausinėja Mauzerio, ar jis žino kokiam dariniui priklauso įvairūs pavadinimai, pvz., „Patriotų sąjūdis už Elektrėnų kraštą“, „Su Sinkevičium ir Osausku“ arba „Vieningi su Ramūnu Godeliausku“. Mauzeris nežino: bando spėti, bet nepataiko. Paaiškėja, kad čia yra visuomeninių rinkimų komitetų pavadinimai, kurių Lietuvoje dabar jau 58! Aiškėja tendencija, kad šiais laikais į rinkimus eiti su partijomis darosi gėda – tai visiškas „oldskūlas“ ir negarbė.

Sūrskis pasipiktinęs: anot jo, visi tie streikai ir neramumai pavirto į labai negražų dalyką – buvo sumuštas žmogus! Seimo švietimo komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai „kapitaliai“ trenkė per veidą ne kas kitas, o pati demokratija! Anot Sūrskio, šiais laikais psichologinis smūgis yra labiau paveikus nei tiesus smūgis iš „kuloko“ į veidą. Pelės sutaria, kad visiems nukentėjusiems nuo demokratijos reiktų įsteigti pagalbos namus bei telefono numerius, kuriais galėtum paskambinti ir pasiguosti.

Šį kartą peliukai nusprendė susirungti, kieno eglutė gražesnė. Mauzeris pagamino eglutę iš naudotų ir dažytų dantų krapštukų, nes peliukas yra už ekologiją ir prieš Labanoro girios kirtimą. Sūrskio eglutės koncepcija yra skandinaviškas minimalizmas, nes pelė yra prieš vaikų grobimą ir už mokytojus. Nuspręsti, kieno eglutė geresnė, gali ne kas kitas, o jūs, brangūs LRT televizijos žiūrovai!

Mauzeris klausia Sūrskio, ar jis žino, kokia yra pati įtakingiausia grupė Lietuvoje. Sūrskis mano, kad „B'Avarija“, bet yra neteisus. „B’Avarija“, „Rotary“ klubas, masonai – visi jie žemas lygis, palyginus su elitiniu medžiotojų būreliu „Girios“, kuriam priklauso viceministrai, departamentų direktoriai, ligoninių vyr. gydytojai, aplinkosaugininkai... štai kieno rankose yra Lietuva. Tenesupyksta „bavarai“ ant mūsų dabar už tokią tiesą, atsiprašom labai jų.

Sūrskis klausia Mauzerio, ar jis spėja paskui madą. Peliukas sako, kad stengiasi: pasižiūri „instagramą“, kaip kas gyvena, ir šiaip tendencijas visokias žino. Tiesa, Sūrskis turi omenyje aukštąją madą ir pasiteirauja kolegos, ar jis jau įsigijo lenkiškus „triūsikus“. Pasirodo, būtent tokius savo kolekcijoje demonstravo pats Juozas! Mauzeriui nė motais, ką ten Juozas demonstruoja, bet anot Sūrskio, jei reikės kada nusiimti kelnes moterų kompanijoje, tai sulauks tikro pasipiktinimo, kad nemadingas jau. Negerai nuvilti moteris, labai negerai.

Sūrskis klausia kolegos, ar įmanoma tapti komunistų partijos nariu turint 38 mlrd. JAV dolerių. Mauzerio manymu, tiek pinigų neturi visi pasaulio komunistai kartu sudėjus, bet Sūrskis paaiškina, kad ponas Mauzeris klysta. Anot Sūrskio, „Alibaba“ įkūrėjas Jackas Ma įstojo į komunistų partiją kišenėje dzinguliuodamas 38 mlrd. JAV dolerių. Peliukui jis primena Tailando merginas iš raudonųjų žibintų kvartalo, kurios po drabužiais visos yra... vyrai. Taip ir čia: atrodo gerbiamas verslininkas, bet užtenka jį nurengti ir pamatai paprastą „komuniagą“.

Sūrskis sako, kad dabar kirsti eglutę nelegaliai labiau apsimoka nei ją pirkti parduotuvėje. Dvimetrinės eglutės kaina prekybos centre – 70 Eur, kas išvertus į senovinius pinigus būtų 241,69 Lt! O štai jei tu eglutę brakonieriškai nukirsi – bauda vos 14 eurų. Jei pirmą kartą pagavo, tai atsipirksi vos su 7 Eur! Žodžiu, iškirs visi jaunagires, liks plyni dirvonai, o dėl visko kalti bus prekybcentriai su savo kainomis. Geriau darytis eglutes patiems – iš šiaudelių, kaip Kaunas.

Mauzeris pastebėjo, kad dabar populiaru žinomiems žmonėms su ašaromis akyse prisipažinti, jog juos tėvai vaikystėje lupo, todėl peliukas norėtų išgirsti ir gerbiamo Sūrskio išpažintį šia tema. Sūrskis sako, kad kolega neteisingai formuluoja mintį: tie žmonės gaudavo lupti, bet užaugo padoriais, išmintingais žmonėmis, todėl galima drąsiai teigti, kad iš dalies ši transformacija nutiko ir dėl lupimo. Štai kadaise už biologijos dvejetą Sūrskį tėvas net prie radiatoriaus buvo prirakinęs: atitalžė su diržo sagtimi, neproporcingai taip, o jis nuo to laiko ėmė puikiai mokytis, tapo pirmūnu! Tai čia dar neaišku, reikia vaikus proporcingai mušti ar neproporcingai...

Sūrskis seka Mauzeriui lietuvių liaudies pasaką: gyveno kartą toks striukas Bebenčiukas Gintautas Paluckas. Kadangi buvo pasirinkęs leftisto kelią, gyveno jis skurdžiai, kartu su vištomis ir antimis. Sėdėjo jis su savo paukščiais, žiūrėjo žiūrėjo... ir pamatė, kad artėja prezidento rinkimai. Visa bėda, kad kandidato į prezidentus G. Paluckas neturėjo, todėl jam beliko vienintelė išeitis: pasiimti roges ir iš Briuselio miško atsivežti senuką Vytenį Andriukaitį.

Sūrskį iš proto varo „Lietuvos Šimtmečio automobilio“ rinkimai: kaip galima išrinkti šimtmečio automobilį, kai jis pats vairuoja vos 30 metų ir per tuos metus – vos 3 skirtingas mašinas? Kaip jis gali pasisakyti už likusius 70 metų? Negi rinkimų organizatoriai nesupranta, kad visi signatarai 1918 m. susirinko pėstute arba su arkliais? Tais metais Lietuvoje geriausiu atveju tebuvo vos 3 automobiliai. Kaip čia rinkti iš tokio kiekio?