Šioje laidoje grįžtama prie sakytinės istorijos pokalbio žanro, kurio metu net trys pokalbio svečiai, garsūs Lietuvos menininkai - sesuo ir broliai - scenografė, grafikė ir fotografė Aleksandra Jacovskytė, scenografas, tapytojas Adomas Jacovskis ir knygų dailininkas Jokūbas Jacovskis - dalijasi savo vaikystės ir ankstyvos jaunystės sovietiniame Vilniuje patirtimis, į kurias laidos vedėjos kviečia pažvelgti per žydų istorijos ir kultūros, tradicijų išsaugojimo perspektyvą sudėtingu pokario ir sovietinės okupacijos laikotarpiu. Pokalbyje atsiskleidžia tiek daugiakultūris ir to meto Vilniaus kraštovaizdis, tiek griūva įsivaizdavimai apie įprastai to meto žydų gyvenimui Lietuvoje primetamą žydiškosios tapatybės slėpimą, savo kitoniškumo suvokimą ar net buitinį antisemitizmą. Laisvos dvasios ir minties menininkai savo autentiškomis patirtimis kviečia bent trumpam pokalbiui nusikelti į savo vaikystės skersgatvį Vilniuje.
Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Laidoje kalbame apie antisemitinę retoriką Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941-1944 m.). Antisemitinė politika buvo aiškiai išreikšta nacionalsocialistų ideologijoje Trečiajame Reiche, žinome, kad jos skatinimas ir palaikymas buvo akcentuojamas ir vokiečių okupuotose kraštuose. Su Lietuvos istorijos instituto mokslininku Stanislovu Stasiuliu aptarsime, kokias strategijas antisemitizmui per spaudą skatinti Lietuvoje pasitelkė okupantai, kiek lietuvių spauda perėmė nacionalsocialistų retoriką prieš žydus ir kiek kūrė savąją neapykantos kalbą. Antisemitizmas kaip idėja nebuvo naujiena, Lietuvą pasiekusi tik su nacių okupacija, jau XIX a. pab. Rusijos imperijos laikotarpiu, o vėliau ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo antisemitines idėjas palaikančiųjų (kaip, žinoma, ir pasisakančiųjų prieš jas), bet dažniausiai tai siejama su ekonomine konkurencija ar buitiniais santykiais tarp lietuvių ir žydų, ne kiek su aiškia politine kryptimi. Tad klausime, ar nacistinės okupacijos laikotarpiu prie antisemitizmo sklaidos prisidėję asmenys Lietuvos viešojoje erdvėje veikė ir anksčiau ir tiesiog nacistinės okupacijos laikotarpiu rado palankią nišą kurstyti nusistatymą prieš žydus, ar vis dėlto tai buvo naujai prie šios temos atėję (ar specialiai pakviesti ir įtraukti) asmenys. Taip pat laidoje sieksime rekonstruoti antisemitinio turinio kūrimo procesą nacistinės okupacijos metais - nuo jo ištakų, sukuriamo ar importuojamo turinio, veikusių žmonių ir tikslinės auditorijos bei galimo tokio turinio paveikumo jai.
Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šiame „Džiazuojančios istorijos“ laidų cikle, skirtame YIVO istorijai, kiekvieno pokalbio kontekste atkreipiamas dėmesys ir į jidiš kalbą, kuri ir buvo bei yra YIVO veiklos prioritetu. Tad šioje laidoje atskirą dėmesį ir skirsime būtent jidiš kalbos istorijos aptarimui iš lingvistinės perspektyvos. Apie tai, kada susiformavo jidiš kalba, kokios aplinkybės lėmė jos atsiradimą, kokios kitos Rytų Europos regiono kalbos be vokiečių turėjo įtakos jidiš kalbai formuotis laidoje papasakos Talino universiteto profesorė lingvistė Anna Verschik. Jidiš kalbą galime įvardinti kaip aspektą jungiantį Rytų Europos regiono žydų bendruomenes, tačiau ši kalba taip pat turi ne vieną tarmę ir dialektą, tad klausime ir apie šių tarmių skirtumus bei istorinę migraciją tarp vietos žydų bendruomenių ir kartu griausime su Lietuvos teritorija siejamos litviš jidiš tarmės kaip bendrinės jidiš tarmės mitą. Kadangi Lietuvoje apie žydų bendruomenę ir jos istoriją tokioje netolimoje Estijoje, kur gyvena laidos pašnekovė, žinome pernelyg mažai, pasinaudosime išskirtine proga išgirsti ir apie regionui netipiškos Estijos žydų bendruomenės ir jos naudotos jidiš tarmės istoriją.

Ved. Jurgita Verbickienė ir Akvilė Naudžiūnienė

Šiandien „Džiazuojančioje istorijoje“ kalbėsime apie neginkluotą pasipriešinimą nacių vykdytai žydų kultūros naikinimo politikai Vilniaus gete. Pokalbio metu aptarsime, kas sąlygojo tai, kad būtent Vilniaus getas nacistinės Lietuvos okupacijos metais tapo neginkluotos žydų rezistencijos židiniu bei kokias neginkluotos rezistencijos formas galime išskirti kalbant apie Vilniaus geto egzistavimo laikotarpį. Suprantama, kad prie visų kultūros išsaugojimo ar net palaikymo veiksmų prisidėjo konkretūs žmonės. Apie jų veikimą bei kitų geto kalinių reakcijas į šią rizikingą veiklą nuolatinės mirties akivaizdoje laidoje ir diskutuosime stabteldamos prie išskirtinės „Popieriaus brigados“ padėties kultūrinių vertybių išsaugojimo misijoje. Žinome, kad Vilniaus gete veikė ir ginkluoto pasipriešinimo šalininkai – partizaninio judėjimo grupė. Žvilgtelsime, kaip šie du skirtingo pobūdžio rezistenciniai judėjimai galėjo palaikyti ryšius ir vienas kitam padėti.
Laidos pašnekovė – dr. Akvilė Naudžiūnienė.
Ved. prof. Jurgita Verbickienė.

Šioje laidoje kviesime į kol kas mažai žinomą XX a. pr. aktyviai visuomenėje veikusių Vilniaus žydų moterų – mokslininkių, mokytojų, visuomenininkių – pasaulį. Iš pradžių žydų studijų laukas XIX a. Rytų Europoje (ir ne tik) – tiek tyrėjai, tiek temos – visiškai iš vyrų perspektyvos ir apie vyrus, moterys tiek kaip mokslininkės, tiek kaip mokslinių tyrimų objektas į žydų studijas jungiasi vėliau, ir 1925 m. įsikūręs YIVO suvokiama kaip moderni šiuo klausimu alternatyva. Laidoje kalbėsimės, kiek YIVO iš tiesų įtraukė tiek moteris tyrėjas, tiek moteris kaip mokslinių tyrimų objektus. Ar toks siekis iš esmės YIVO buvo pozicionuojamas? Nors žinome, kad YIVO veikloje buvo ir moterų, tačiau vien per pavienius atvejus. Net galėtume sakyti, kad YIVO didžiajame pasakojime moterys nefigūruoja. Pašnekovė atskleis, kokios rolės YIVO veikloje dažniausiai priskirtos moterims ir kaip XX a. 4 deš. YIVO inicijuotos aspirantūros studijos įtraukė įvairių mokslų tyrėjas, siejusias savo tyrimus su jidiš kalba. Klausime ir kokios mokslinių tyrimų kryptys tuo metu labiausiai domino moteris, kas jas motyvuodavo rinktis mokslininkės karjerą bei kaip sekdavosi (ar nesisekdavo) ją suderinti su šeimyniniu gyvenimu.
Laidos pašnekovė – dr. Saulė Valiūnaitė.

Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Šioje „Džiazuojančios istorijos“ laidoje prabilsime prie kol kas Lietuvoje tik fragmentiško dėmesio akademinėje erdvėje susilaukiančios žydų muzikos reiškinio. Būtent šiai mažai grupei tyrėjų, apjungusių istorines ir muzikologines studijas analizuojant žydų muzikos fenomeną mūsų regione, galima priskirti ir pokalbio pašnekovę – doc. dr. Kamilę Rupeikaitę. Atsispirdamos nuo Šventojo Rašto – kaip pirmojo rašytinio šaltinio, prakalbusio apie muziką ir jos reikšmę judaizmo išpažinėjams, keliausime per vėlesnius istorinius periodus siekiant suvokti žydų muzikos raidos impulsus ir jau sekuliariame mene išlaikomus senosios žydų muzikinės tradicijos tęstinumo ženklus. Laidoje, kaip visada, atkreipsime dėmesį ir į mūsų regiono specifiką – kuo žydų muzika Rytų Europoje skyrėsi kitų diasporos bendruomenių muzikos, kaip vietos žydai žvelgė į muzikinį ugdymą ir kokiomis formomis jis buvo vykdomas jau XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvoje. Šiame kontekste žvilgtelsime ir į YIVO veiklos reikšmę tiek regiono žydų muzikos tyrimams, tiek pačiai jidiš kalbančiųjų vietos žydų muzikos kultūrai.
Laidos pašnekovė – doc. dr. Kamilė Rupeikaitė.
Laidos vedėjos – prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Vietinių gyventojų kolaboravimo su okupaciniais režimais Lietuvoje tema nuolat pasirodo viešajame diskurse. Šioje laidoje į kolaboravimo temą iš atminties studijų perspektyvos pažvelgsime kartu su VU TSPMI dėstytoja ir mokslininke, Lietuvos istorijos instituto podoktorantūros stažuotoja dr. Liucija Vervečkiene. Laidoje aptarsime pačios kolaboravimo sąvokos kaitą, jos taikymą istoriniuose ir atminties studijų tyrimuose bei klausime, ar galime nubrėžti skirtį tarp kolaboravimo kaip išgyvenimo strategijos ir ideologinio bendradarbiavimo su okupantu, kaip tai identifikuoti iš šiandienos perspektyvos. Pašnekovė laidoje atskleis, kokios dar „tyliosios zonos“ Lietuvoje išlieka kalbant apie vietinių kolaboravimą nacistinės ir sovietinių okupacijų metais bei kaip neužsiimant teisėjo vaidmens tas sunkiai prakalbintinas temas galima atverti per pagrindinius atminties studijų šaltinius – sakytinę istoriją kaip komunikacinį lauką, sujungiantį kelių kartų patirtis ir jų vertinimus.
Laidos pašnekovė – dr. Liucija Vervečkienė.
Laidos vedėjos – prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Kas istoriniame kontekste laikytina žydų literatūra? Ar tai visa literatūra, kurta žydų kilmės rašytojų, ar vis tik svarbu joje dominuojantys simboliai, tematika, kalba, kuria ji buvo kuriama? Ar jos kūrimas Lietuvoje skyrėsi nuo kitų šalių, regionų žydų literatūros savo tematika, stilių ir formų įvairove XIX a.-XX a. pr.? Laidoje keldamos šiuos konceptualius klausimus kalbėsime apie konkrečių dviem kalbomis – jidiš ir hebrajų – vietos žydų rašytojų sukurtus tekstus, jų numanomą skaitytojų auditoriją, galimas įtampas tarp jidiš ir hebrajų kalba kuriančiųjų bei jau šiandien šių tekstų atveriamas galimybes suprasti regiono žydų kultūrą ir jos kaitą vis labiau sekuliarėjančiame XX a. pradžios pasaulyje. Šiame kontekste laidoje atkreipsime dėmesį ir į 1925 m. duris atvėrusio YIVO reikšmę žydų literatūros raidai ir jos įtraukimui į tyrimų lauką Rytų Europos regione.
Laidos pašnekovas – prof. Mindaugas Kvietkauskas.

Ved. Jurgita Verbickienė ir Akvilė Naudžiūnienė

Lietuva buvo viena pirmųjų Europoje, valstybiniu lygmeniu atsigręžusi į Holokausto minėjimo problemą, pasirenkant rugsėjo 23 d. – Vilniaus geto likvidavimo datą 1943 m. - kaip Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Ji minėtinų dienų kalendoriuje atsidūrė jau 1990 m. rugsėjį. Laidoje aptariami pirmieji Lietuvos politinio lauko veikėjų bandymai viešai kalbėti apie šią tragediją, santykis su atsikuriančia Lietuvos žydų bendruomene bei pasaulinės žydų bendruomenės reakcija į lietuvių naratyvo apie Holokaustą kūrimą. Laidos pašnekovas Rimantas Stankevičius, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo stebėjęs šiuos įvykius bei per asmenines patirtis, įsitraukęs į Lietuvos žydų gelbėtojų istorijų įtraukimą į šį naratyvą, pasakoja apie į Vilnių sugrąžintą Samuelio Bako kančios ir išsigelbėjimo Vilniuje istoriją, apie Lietuvos žydų gelbėtojos Onos Šimaitės atminimo įamžinimą ir naujai atrandamų pasakojimų apie Holokaustą ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir Lietuvos provincijoje svarbą siekiant empatiško visuomenės santykio su Lietuvos žydų genocidu 1941-1944 m. kūrimo.

Ved. prof. Jurgita Verbickienė, dr. Akvilė Naudžiūnienė.

Emigracija kaip reiškinys šiandien Lietuvoje plačiai aptariamas per lietuvių emigracijos tiek XX a. pradžioje, tiek šiuolaikinėje Lietuvoje kontekstus. Šioje laidoje kalbame apie vietos žydų emigraciją iš dabartinės Lietuvos teritorijos XIX a. pab.-XX a. pr. bei keliame klausimą, ar žydų emigracija skyrėsi (ir jei taip, kodėl) nuo kitų vietos gyventojų emigracijos, kokios buvo jos pagrindinės kryptys bei kas nulėmė jų pasirinkimus. Žvelgiame į žydų emigraciją kaip daugialypį procesą, kuriame gausu tiek sėkmės, tiek nusivylimo istorijų, bei bandome rekonstruoti XX a. pradžios žydų emigrantų socialinius portretus: kokie žmonės ir kodėl išdrįsdavo palikti savo namus ir leistis į tolimas keliones į nepažinius kraštus bei kas patekdavo į jų kelionės bagažą.
Laidos pašnekovė – dr. Dovilė Čypaitė-Gilė.
Ved. Jurgita Verbickienė ir Akvilė Naudžiūnienė.