Dabartinės Lietuvos teritorijoje kontrabanda prasidėjo dar ankstyvaisiais viduramžiais ir ypač klestėjo XVI-XVIIa. bei XVIII-XIX amžiais. Ji kilo dėl ekonominių, politinių ir ideologinių priežasčių: valdovai stengėsi kontroliuoti neapmokestintus ir nepageidaujamus krovinius, jų patekimą į valstybės teritoriją ar išvežimą.

Iš Lietuvos dažniausiai į Vakarus vežta mediena, grūdai, linai, sėmenys, paukščiai, arkliai, kiauliena, vaisiai. O iš Rytprūsių į Lietuvą paprastai įveždavo silkę, grūdus, trąšas, akmens anglį, metalo ir žemės ūkio mašinas, sėklas. Maždaug nuo 1822 m., kai Rusijoje buvo nustatyti labai dideli įvežamų prekių muitų tarifai, Lietuvos ir Prūsijos pasienyje suaktyvėjo kontrabandininkai. Ypač daug jų buvo tarp žemaičių – Telšių ir Raseinių apskrityse. „Šmugelninkai eina“- tamsoje susišnibždėdavo XIXa. Vakarų Lietuvos valstiečiai, išgirdę, jog nakties tylą perplėšė šūviai. Jie jau žinodavo, kad kitądien tikriausiai galės įsigyti pigiau kontrabandinio prūsiško spirito, sacharino, audinių, o turtingesnis gal net cigarų ar sidabro.

Tenka pripažinti, kad kontrabanda kaip reiškinys egzistuojantis ištisais šimtmečiais sėkmingai klesti ir šiais laikais.

Apie tradiciją, kurios galėtume ir neperduoti ateinančioms kartoms ir kalbėsime šioje „Gyvosios istorijos“- istorikas Gediminas Kulakauskas.

Ved.Inga Berulienė