Tėvynė – tai žemė ir kapai, o praradusios atmintį tautos nustoja gyvavusios. Šia mintimi vadovaudamiesi lenkų paveldo saugotojai ir tyrėjai skiria dėmesį ne tik savo krašto teritorijoje esančioms kapinėms, bet ir šimtmečių bėgyje sukurtam paveldui, šiuo metu jau esančiam už Lenkijos ribų. Vilniuje, Lenkų kultūros institute ir Varniuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje įvyko lenkų fotografo ir rašytojo Jano Sklodowskio monografijos „Žemaičių kapinės-lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje” pristatymas. Kaip gražiai leidinio pradžioje pažymėta – ši studija skirta lietuviams ir lenkams- apmąstant bendrą penkių šimtų metų istoriją.

Żmudź, Žemaitija, Samogitia… Nepaprastai įdomus, besidriekiantis tarytum atokiau nuo judrių kelių kraštas. Kadaise – karaliaus Mindaugo valstybės lopšys, vėliau, kaip Žemaitijos kunigaikštystė, šimtmečius susijusi su Abiejų Tautų Respublika, pagaliau – lietuvių tautinio atgimimo žemė. Nostalgiški, tarytum snaudžiantys, pilni ežerų, morenų ir kalvų peizažai slepia senovinius žygdarbius menančius praeities pėdsakus – paslaptingus pilkapius, bažnyčias, rūmus, dvarus, kapines, pakelės koplytėles… Ką šie kraštovaizdžiai atskleidė smalsiam stebėtojui – kraštovaizdžio grožiui jautriam fotografui, o taip pat ir dokumentininkui, kitos šalies ir mentaliteto žmogui?

Pasidalinti mintimis, atlikus šį reikšmingą darbą sutiko pats autorius, leidinį rėmusio Lenkijos kultūros paveldo departamento atstovė Dorota Janiszewska-Jakubiak ir leidinio recenzentas Lietuvoje – Antanas Ivinskis, Žemaičių vyskupystės direktorius.

Ved. Inga Berulienė