Valstybėje minimų švenčių ir renginių būna daug, vieni – oficialūs, tokie kaip Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Simono Daukanto aikštėje, Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, kiti – ne tokie oficialūs, tačiau vis dažniau prabylama apie tai, kad valstybės šventė – tai visų pirma pačių piliečių dvasinė būsena, ir tik nuo jų priklauso, ar šventė bus nekantriai laukiama ir ar įgaus solidų, įprastą ir masišką šventimo būdą. Kokia bus nuotaika – pakili, sutelkianti, džiaugsminga ir visa apimanti – taip pat turėtų būti bendros nuostatos reikalas. Kaip rodo sociologų atlikti tyrimai, valstybės šventės – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – su tautiniu tapatumu siejasi tiesiogiai: Vasario 16-ąją švenčia daug daugiau lietuvių negu Kovo 11-ąją, tačiau pagal populiarumą Vasario 16-oji yra lyginama su Tėvo diena, Kovo 11-oji – su Joninėmis. Šventės pagal svarbą ir reikšmingumą išsirikiuoja taip: svarbiausios yra Kalėdos, toliau eina Velykos, Motinos diena, Naujieji metai. Vasario 16-osios šventimas yra daug daugiau jaučiamas senojoje diasporoje, ypač JAV. Emigracijoje gyvenantys turi daugiau nostalgijos, jausmų, sugrąžinančių atgal į Tėvynę.

Šiandien laidoje kalbėsime apie lietuviškų valstybinių švenčių tradicijas ir jų modernėjimą emigracijoje, konkrečiai JAV su etnologėmis Elena Bradūnaite ir Daiva Vaitkevičiene. Ved.Inga Berulienė