Vakarų Europoje viduramžiais rašomoji kalba buvo lotynų, paveldėta iš Romos imperijos. Rytų Europoje rašomosios kalbos funkciją atliko senoji slavų kalba. Senojoje Lietuvos valstybėje , kuri buvo Vakarų ir Rytų sandūroje, vartotos abi rašomosios kalbos: lotynų ir slavų. Įdomu tai, kad viduramžiais rašomoji kalba nesutapo su šnekamąja. Tad Lietuvos valdovai, patys kalbėdami lietuviškai, tačiau tvarkydami prijungtų žemių reikalus, plačiai naudojosi tose žemėse paplitusia slaviška raštinių kalba. Ši kalba įsigalėjo ne tik dokumentuose, bet ir religinėje raštijoje.

Šiandien laidoje bandysime apžvelgti LDK kunigaikštystėje sukurtas ir šioje teritorijoje funkcionavusias rankraštines knygas parašytas senąją slavų kalba – tai yra bažnytine slavų ir rusėnų kalba. Apie tai, kodėl LDK teritorijoje paplito rankraštinės knygos rusėnų kalba, kur ir kokie susiformavo svarbiausi knygų kaupimo ir rašymo centrai, kam buvo skirti vertimai iš hebrajų į rusėnų kalbą - hipotezes ir argumentus šiandien laidoje „Gyvoji istorija” išsakys senosios LDK raštijos tyrinėtojas profesorius hab. dr. Sergejus Temčinas.

Ved.Inga Berulienė