Gyvoji istorija"- apie individo raišką silva rerum knygutėse

XVI-XVIII amžiuje itin išpopuliarėjo užrašai, kuriuose būta įvairaus pobūdžio informacijos: dienoraščių nuotrupų, sentencijų, poezijos, medicininių užrašų ar dvasinės literatūros. To laikotarpio visuomenėje rašto kultūra ir literatūra buvo suvokta kaip neatsiejama socialinio ir asmeninio gyvenimo dalis. Individai suprato save ne tik kaip skaitančius, bet ir kaip rašančius asmenis. Būtent tuo metu pagausėjo įvairaus pobūdžio asmeninės raštijos. Kalba apskritai buvo instrumentas, kuriantis demonstratyvią bajoro asmenybę : gera iškalba ir sugebėjimas rašyti sudarė viešo ir asmeninio gyvenimo, socialinių ir politinių žaidimų dalį.

Kalbant apie šį raštijos žanrą pabrėžiama, kad užrašų knygelės Silva rerum buvo perduodamos iš kartos į kartą, tačiau ne tolimesniam pildymui, o saugojimui. Pats terminas įsitvirtino tik XVIII amžiuje. Apie tai, kuo šie dokumentai yra unikalūs kitų dokumentų kontekste, kokią informaciją perduoda ir kam jie galėtų tapti parankine medžiaga kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorante Milda Kvizikevičiūte.

Ved.Inga Berulienė