Rengiant Lietuvos teritorijos bendrąjį planą yra tvirtinami atskirų apskričių teritorijų bendrieji planai. Šie dokumentai turėtų užtikrinti ir kultūros paveldo apsaugą. Siekiant sustiprinti kultūros vertybių apsaugą, siūloma formuoti kultūrinius draustinius. Tačiau, kiek tai įmanoma įgyvendinti praktiškai, ar šie dokumentai padės realiai saugoti kultūros paveldą. Kaip pastebi specialistai mums reikėtų išmokti saugoti ne paveldą apskritai, bet jo vertybes. Kol kas mūsų valstybė ir paveldo naudotojai ar savininkai neturi tokių finansinių išteklių kaip kitose šalyse, o verslo kapitalo dar neišmokome panaudoti. Šiandien laidoje kalbėsime apie apskričių bendruosius planus, kodėl šiuose dokumentuose nėra akcentuojama paveldo apsauga ir kodėl saugomos teritorijos statusas vis dėlto negarantuoja realios kultūros vertybės apsaugos.

Lietuvos kultūros vertybių, atsidūrusių kitų šalių teritorijose globa, labai sudėtinga veikla. Šiuo metu jau yra prasidėjęs identifikavimo, paieškos procesas. Domimasi įvairiausių rūšių paveldo vertybėmis. Lietuvos kultūros paveldo vertybės esančios svetur labai svarbios mokslininkams kaip informacijos šaltiniai. Vilniaus universiteto archeologai pagal parengtą projektą „Archeolitas” jau treti metai kaip vykdo archeologinių vertybių, esančių už Lietuvos ribų, paiešką, identifikavimą, sąvado sudarymą. Šį kartą laidoje ir papasakosime apie archeologų atradimus ir pastebėjimus ieškant Lietuvos archeologinių vertybių užsienio muziejuose ir archyvuose.

Vienas iš labiausiai turistų lankomų objektų sostinėje, tai Gedimino pilies bokštas. Ši Vilniaus pilis pirmą kartą paminėta 1323 metų Gedimino sutartyje su Rygos miestu. Tada aukštutinė pilis dar buvo medinė. Mūro pilies tiksli statybos data nėra žinoma. Aukštutinė pilis buvo pastatyta gynybai nuo kryžiuočių. Šis objektas laikui bėgant mums tapo ne tik miesto, bet ir valstybės simboliu. Čia, prieš 90 metų, suplevėsavo mūsų valstybės tautinė vėliava. Apie tai kiek mums žinoma ir nežinoma Gedimino bokšto ir aukštutinės pilies istorija, kaip ją suvokiame šių dienų kontekste ir kalbėsime šioje laidoje.

Pinigai yra vienas iš valstybingumo simbolių. Beveik 500 metų gyvuojantys lietuviški pinigai atspindi istorinę šalies raidą, yra vieni iš informatyviausių praeities ženklų. Šiais laikais monetų kalykloje kaldinamos proginės monetos ne tik įamžina, bet ir kuria šių dienų istoriją. Apie pinigų atsiradimą Lietuvos teritorijoje, pirmųjų lietuviškų monetų kaldinimą, tolimesnę pinigų raidą ir jų istorinę, kultūrinę raidą kalbėsime šioje laidoje.

Trakų pusiasalio aukštumoje, stūgstanti parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia įspūdinga ne tik kraštovaizdyje. Jos istorija mūsų valstybingumo raidoje išskirtinė. Tai unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis daugiasluoksnį šešių šimtmečių paveldą. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda, kurioje pristatomi iškiliausi šios bažnyčios turtai – dailės kūriniai, dokumentai. Parodos pavadinimas „Neišeikvojamiems dangaus turtams pašvęsta” neatsitiktinis. Šiandien laidoje pristatysime Trakų bažnyčios istorinę raidą, papasakosime atskleistas ir dar nepažintas jos paslaptis, bei plačiau pristatysime parodoje eksponuojamas kultūros vertybes išsaugotas per šešis šimtus metų bažnyčios gyvavimo.

Kuršių genties formavimosi pradžia ir pagrindas buvo kaip tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Kuršių apgyvendintas žemes vakaruose skalavo Baltijos jūra, rytuose ribojo Minijos upės baseinas, pietuose buvo lamatiečiai turėję bendrus su kuršiais protėvius, šiaurėje siekė Ventos upės žiotis, o X-XI amžiuje beveik visą Kuršo pusiasalį. Apie tai kuo ypatingas Kuršių gyvenimo būdas, kuo jie išsiskyrė iš kitų Baltų genčių, pasakojama Lietuvos nacionalinio muziejaus parengtoje parodoje „Kuršiai – baltų vikingai”. Ta proga pasidairykime ne tik po archeologų surinktus eksponatus, bet ir plačiau pasidomėkime kodėl kuršiai vadinami vikingais, bei kokią įtaką jie turėjo Baltijos jūroje ankstyvaisiais viduramžiais.

Poreikis praktiškai išsaugoti praeities paminklus, visuomenės susidomėjimas šia sritimi susiformavo jau 1918-1940 metais. Buvo siekiama išsaugoti senovės laikų dvasią, nenorima sukurti to paminklo kopiją, kuri būtų lygi originalui, išskirti vėlesnius darbus nuo ankstesnių ir tai reikia daryti švelniai. Šių dienų paveldosaugos tikslai yra ne tik išsaugoti išlikusius paminklus, bet ir rasti tinkamų būdų integruoti juos į šiuolaikinį gyvenimą. Apie paminklosaugos darbų pradžią pokario metais, pokyčius atgavus nepriklausomybę klausime architekto, profesoriaus Jono Glemžos, kuris paveldosaugos baruose triūsia jau 50 metų. Pasiekimai ir klaidos, paveldosaugos dabartis ir jos problemos, nauji iššūkiai paveldo saugotojams peržengus XXI amžiaus slenkstį. Apie tai ir kalbėsime šioje laidoje.

Marijampolės senoji gimnazija unikalus reiškinys mūsų tautos kultūros istorijoje. Įkurta kaip nutautinimo įrankis ji tapo svarbiu nacionalinio išsivadavimo judėjimo veiksniu. Čia, per trumpą laiką, buvo išugdyta tiek garbingų žmonių, kad be jų veiklos ir pasiaukojimo neįsivaizduojama dabartinė Lietuva ir jos kultūra. Kiek tai svarbu šiandien ar garbinga mokyklos istorija kalbanti apie mūsų valstybingumo raidą, aktuali šių dienų gimnazistams. Antrojo pasaulinio karo metais pradėjęs mokslus šioje gimnazijoje prisimena profesorius Algirdas Sabaliauskas.

Jeigu reiktų išskirti iškiliausius architektūros paveldo šedevrus Lietuvoje, be abejonės pirmiausiai reiktų paminėti kamaldulių vienuolyno ansamblį Pažaislyje, kaip ryškiausią baroko pavyzdį Lietuvoje. Įdomu tai, kad būtent šio vienuolyno ikonografinėse programose, fiksuotos pirmosios krikščioniškosios misijos susijusios su Lietuva ir Lietuvos vardo paminėjimu.

Tenka pripažinti, kad dvarų kultūrinis palikimas į šias dienas integruojasi sunkiai. Tiek valdžiai, tiek daliai visuomenės šis paveldas vis dar svetimas. Šiandien laidoje papasakosime ne tik apie šių dienų dvarų savininkų pastangas prikelti dvarų ansamblių statinius, bet ir puoselėti juose kultūrines tradicijas.