Homo cultus. Iš balkono

Vilniaus dailės akademijos galerijoje „5 Malūnai“ veikia Ievos Babilaitės kūrinių paroda „Randasi“, kurią kuravo menininkė Marija Marcelionytė. Jau pavadinime užkoduotas „radimasis“ ir „randas“ – parodoje matome randuotus, sužeistus popieriaus lakštus, aštrias linijas ir skausmingus piešinius knygose, kurių negalima vartyti. Apie parodos gimimą, specialiai išvartytas galerijos sienas, netikėtas kūrybines ir kuratorines strategijas kalbamės su autore Ieva Babilaite ir parodos kuratore Marija Marcelionyte.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Algirdas ir Remigijus Gataveckai stebina piešinio galia. Jų kūriniai ne tik atpažįstami, bet ir poerformatyvūs – keičiantys ir autorius, ir vaizduojamą subjektą, ir patį kūrinį. Galerijoje „Meno niša“ veikia menininkų personalinė paroda „Kodas: aš esu“. Tai instaliacija, gimusi iš tatuiruotės ir gyvenimo patirties. Gataveckai nagrinėja institucijos ir kūrinio rėmus. Kaip siejasi šios žmogaus erdvę ribojančios sistemos?

Algirdas ir Remigijus Gataveckai (g. 1985) – Lietuvos menininkų duetas, kuriantis tapybos, piešinio, instaliacijos ir viešojo meno srityse. 2026-aisiais jie tapo „Baltic Awards“ laureatais už reikšmingą indėlį į meną, o jų kūrinys „Genealoginė deformacija“ iš 1474 konkursui pateiktų darbų buvo atrinktas tarp 51 kūrinių, pristatomų „Herbert Smith Freehills Kramer Portrait Award 2026“ parodoje Londono Nacionalinėje portretų galerijoje. Gataveckų piešinys „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“ eksponuojamas Vilniaus paveikslų galerijos parodoje „Pradžioje buvo linija. XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“. Pokalbis apie kūrybą kaip performatyvią patirtį ir atminties (per)rašymą.


Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Lietuvoje vis daugėja queer menui skirtų parodų. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia „Paribiai. Stebuklai“, kurios autorius Vsevolod Seva Kovalevskij tytinėja miesto viešąsias erdves. Įvietintas piešinys-komiksas pasakoje Vilniaus, Londono ir Oslo eitynių istorijas. „Baltic Pride“ eitynės 2010-aisiais, konfrontacijos LGBTQIA+ bendruomenės viduje Londono „Pride“ 2018 m., šūviai Osle 2022 m. – šie asmeniškai menininko patirti įvykiai perteikia queer bendruomenės ir visuomenės įtampas ir jų reprezentacijas medijose.

Prospekto galerijoje pristatoma Volungės (Aušros Griškonytės) personalinė paroda „Eglės virsmas žalčiu. Queer yra šviesa“. Pasak autorės, jai svarbus žmogaus teisių nebuvimas ir patiriama diskriminacija. „Nuolat iškyla klausimas: kas turi teisę būti? Kur baigiasi individuali raiška ir prasideda visuomenės primetama norma? Fotografijos tampa savotiškais atspindžiais, veidrodžiais, kuriuose žiūrovas susiduria ne tik su kitu, bet ir su savimi, savo išankstiniais nusistatymais, savo baimėmis ar atvirumu. Kūriniai kviečia ne į stebėjimą, bet į dialogą, kuriame kiekvienas žvilgsnis yra klausimas, o kiekviena tyla – atsakas.

Festivalio „Kreivės“ metu atidaryta Volungės (Aušros Griškonytės) paroda „Kekšės. Namų archyvas“. Pasak rengėjų, “pavadinimas „Kekšės“ kilo intuityviai – tai tiesiog fotosesijų vyksme skambėjęs žodis, kuris apibrėžia ir queer žmonių negalimybes gyventi anuo laiku. Žodis „archyvas“ parodos pavadinime atsiranda ne tik dėl parodos erdvės – „išgirsti“ queer archyvo – ar kelionės keliais dešimtmečiais į praeitį. (…) šioje parodoje bandoma susitelkti (…) į mažiau matytas nuotraukas, kadrus, likusius menininkės archyvuose ir institucijų paraštėse”.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė, garso režisierė Sonata Barčytė-Jadevičienė.

Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė – prozininkė ir dramaturgė, ilgametė „Laisvosios Europos radijo“ redaktorė ir korespondentė Niujorke. Kaip klostėsi literatės kelias nuo studijų universitete, darbo „Vagos“ leidykloje ir Jaunimo teatre iki emigracijos, kai 1974 m. kartu su vyru režisieriumi Jonu Jurašu turėjo per dešimt dienų palikti Lietuvą? Kas ryškiausiai įsiminė bendraujant su poete Judita Vaičiūnaite, Tomu Venclova, Kaziu Valaičiu? Kuo svarbūs Vlado Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės namai Vilniaus Jeruzalėje? Apie gyvenimą sovietų Lietuvoje ir svetur einant prieš bangas kalbamės su „Miesto madrigalų“, „Egziliantės užrašų“, „Spektaklių ir sapnų“ autore.
Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.

Tokios parodos Nacionalinėje dailės galerijoje dar nebuvo. Aurelijos Maknytės solo paroda „Kanalai“ NDG didžiojoje salėje – pirmoji čia vykstanti tebekuriančios menininkės paroda. Tai istorinis įvykis. Menininkių parodų būta, bet autorės jau negalėjo jų pamatyti. Ir tai ne vienintelis svarbus dalykas. Aurelijos Maknytės kūryba apibendrina nepriklausomybės metų kūrybines tendencijas ir vyksmus, medijų istoriją, bendradarbiavimo strategijas. Išskirtinis ir šios parodos eksponavimas – kūriniai rodomi ne tik didžiojoje salėje, koridoriuose, kiemelyje, bet ir įsiterpia į nuolatinę XX–XXI a galerijos ekspoziciją. Galiausiai „Kanalai“ visiškai suardo natūros-kultūros priešpriešą: parodos tęsinį galima pamatyti Širvintų rajone ir pajausti, kaip kalbasi architektūrinė ir gamtinė erdvė. „Šioje parodoje Maknytės kūryba skleidžiasi kaip intensyvi nuolatinė kelis dešimtmečius trunkanti praktika, kur gyvenimas neatpinamai susivijęs su menu, neužbaigtumas vertinamas ir vertingas, o kūriniai ne visada yra kūriniai, bet tokie gali tapti, kaip ir vėl panirę atgal į buitį, į archyvus laukti ateities perkūrimų ir atkūrimų“ – rašoma parodos anotacijoje. „Kanaluose“ taip pat dalyvauja Julijus Balčikonis, Vilma Šileikienė, ŠMC TV komanda.
Apie technologijų, melioracijos, komunikacijos ir teleportacijos kanalus Aurelijos Maknytės kūryboje ir parodoje kalbamės su autore ir kūrybine komanda: kuratorėmis Inesa Brašiške, Agne Narušyte ir parodos architekte Beatriče Mockevičiūte. Paroda „Kanalai“ NDG veiks iki spalio 18 dienos.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Retai atsitinka, kad menininkė sugrįžta į Lietuvą kino filme, o paskui atkeliauja jos darbai. Būtent taip pas mus atkeliavo Nijolė Šivickas de Mockus (1925–2018) – lietuvių kilmės Kolumbijos menininkė, stebinanti modernia formos pajauta ir kūrybos užmoju. Dar 2019 metais pasirodė režisieriaus Sandro Bozzolo fimas „Nijolė“ (prodiuseriai Dagnė Vildžiūnaitė, Max Chicco ir režisierius). Pamatėme ne tik unikalų menininkės pasaulį su darbų pilna studija, bet ir susipažinome su jos gyvenimo istorija, šeima (buvęs Bogotos meras ir universiteto rektorius Antanas Mockus yra Nijolės sūnus. Dar menininkė susilaukė dukters Ismenos). Pagaliau menininkės kūryba pasiekė Lietuvą ir ją galime apžiūrėti Vytauto Kasiulio muziejaus parodoje „Visata iš spiralės“ (kuratorė Laura Moreno Barbosa) iki 2027 vasario 7 dienos. Ten rodomi ir Eglės Marijos Želvytės sukurti videofilmai apie menininkės archyvą ir jos še Apie parodą, Nijolės Šivickas kūrybą ir asmenybę bei ilgą jos kūrinių kelionę iš Bogotos į Nacionalinį dailės muziejų Vilniuje kalbamės su Vytauto Kasiulio muziejaus direktore menotyrininke Ilona Mažeikiene.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Kas sieja Vilniaus Didžiosios sinagogos bimos ir mikvos grindų ornamentus ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčią Vilniuje? Būtent šioje sakralioje erdvėje eksponuojama nacionalinės premijos laureatės Eglės Ridikaitės paroda „Nuėmimai“, kurioje ir matome sinagogos grindų fragmentus, pakylėtus kone iki skliautų. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Būtent čia sovietmečiu įkurdintas Knygų rūmų sandėlis, kuriame paslėpta ir išsaugota žydų raštijos paveldo dalis, Toros ritiniai. Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia atveriama lankytojams po beveik 80 metų. Parodos rengėjas – Bažnytinio paveldo muziejus, kuratorės Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Laura Petrauskaitė, architektas Justinas Dūdėnas, dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. Pasak kuratorių, paroda „atsiskleidžia kaip tylus, bet konceptualiai tankus pasakojimas apie miestą, vienu metu patiriant ikikarinio žydiškojo ir krikščioniškojo Vilniaus sluoksnius, tyrinėjant išlikimo ir išnykimo, buvusio gyvenimo ir atminties bei užmaršties procesus“. Apie daugiakultūrinį Vilniaus paveldą, sakralinių erdvių ir istorijos sąsajas, tapybą kaip tyrimą ir atmintį kalbamės su parodos autore Egle Ridikaite, Vilniaus dailės akademijos profesore dr. Giedre Mickūnaite, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove dr. Lara Lempertiene ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Rita Pauliukevičiūte.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje iki rugsėjo 12 d. veikia tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės ir fotomenininkų Brolių Černiauskų paroda „Rešotai“. 1989 m. tapytoja ir fotomenininkai dalyvavo vienoje pirmųjų ekspedicijų į tremties vietas Sibire. Ten tvarkė tremtinių kapus, fiksavo buvusių lagerių ir šalia esančių gyvenviečių kasdienybę. Apie parodą, menininkų prisiminimus ir jaunos kartos postatmintį – netiesioginę traumos patirtį bei jos refleksijas kalbamės su parodos rengėjais tapytoju, kuratoriumi Algimantu Roku Černiausku ir „MTR art foundation“ vadovu Mykolu Piekuru.



Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė.

Poeto Dainiaus Dirgėlos knyga „Finišo kreivoji“ (Baziliskas, 2026) likimą ir skaitytojus vedžioja po labirintą, užuot patogiai paklojusi raudoną kilimą. Kur ta kreivė atves – nežinia, bet kelionėje laukia geros poezijos tarpiniai finišai. Kaip rašo knygos redaktorius poetas Antanas A. Jonynas, „Dainius Dirgėla gražiai naudojasi patirtimi, daug metų šlifuota rašant haiku: jo kalbėjimas tikslus ir lakoniškas, metafora skaidri ir aiški. Ir jo pasaulyje su šviesiu ironijos ir autoironijos atšvaitu jauku: meilės čia daug, tad ir prapultis nebeatrodo neišvengiamai grėsminga.“ Su poetu, fotografu, grupės „Svetimi“ nariu Dainiumi Dirgėla kalbamės apie knygų rašymą ir tėvystę kaip svarbią šiuolaikinės poezijos temą.

Ved. Laima Kreivytė

Laidoje „Iš balkono“ menotyrininkas ir baleto istorikas prof. dr. Helmutas Šabasevičius pasakoja apie jo kuruotą parodą „Šokimai, rodymai, nudavimai...“ Lietuvos baletui – 100“ atveriančią netikėtus Lietuvos baleto kūrybinius šuolius. Pasak parodos kuratoriaus, tai „kelionė po Lietuvos baleto istoriją, prasidedančią dar XVII a. operų pastatymuose Vilniaus žemutinėje pilyje, besitęsiančią XVIII a. dvarų ir mokykliniame teatre, XIX a. Vilniaus miesto teatro scenoje“. Parodoje rodomi spalvingi kostiumai, scenografijos, paveikslai, dokumentai, spektaklių įrašai – nuo 1925 m. gruodžio 4 d., įvykusios Léo Delibes‘o baleto „Kopelija“ premjeros Valstybės teatre Kaune, Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ iki 2025 m. Lietuvos baleto šimtmečiui skirto choreografo Martyno Rimeikio kūrinio užkulisių.

Ved. menotyrininkė Laima Kreivytė