Paratriatlonininkas Ernestas Česonis trečią kartą siekia įgyvendinti savo paralimpinę svajonę – į Tokiją ir Paryžių sportininkui prasibrauti nepavyko, tačiau siekis iškovoti teisę varžytis 2028 metais Los Andžele – dar tvirtesnis. Birželį Europos čempionate sportininkas užfiksavo karjeros pasiekimą – užėmė penktą vietą. Šis rezultatas nuteikia itin optimistiškai prieš kitąmet prasidėsiančią paralimpinę atranką. Beveik prieš dešimtmetį pradėjęs projektą „Geležiniai sparnai“, E. Česonis pripažįsta, kad tikėjimas per trejus metus patekti į žaidynes visiškai nepažįstamoje sporto šakoje buvo naivus, tačiau būtent ši drąsi avantiūra padėjo nueiti ilgą kelią ir sutikti begalę padėti norinčių žmonių. Be dalies rankos gimęs sportininkas atvirai pasakoja apie du kartus sudužusią paralimpinę viltį ir įsitikinimą, kad kiekvienoje nelaimėje galima įžvelgti laimę. Pasak paratriatlonininko, šiandien didžiausia motyvacija – ne tik asmeniniai tikslai, bet ir supratimas, kad savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus žmones. „Mano kelias Dievui tikrai žinomas“, – sako E. Česonis, tikintis, kad trečiasis bandymas patekti į paralimpines žaidynes gali baigtis sėkmingai.

Pirmoji šalies profesionali golfo žaidėja Gilė Bitė Starkutė ir šį sezoną demonstruoja, kad yra ryžtingai nusiteikusi ir toliau Lietuvos golfo puslapius pildyti naujais istoriniais pasiekimais. Gegužę „Epson“ profesionalų golfo turo etape Arizonoje lietuvė pasiekė geriausią karjeros rezultatą – užėmė aukštą 5 vietą ir pakilo į rekordinę poziciją turo reitinge. Valandų valandas golfo laukuose ir už jų ribų besitreniruojanti žaidėja sako, kad iki šiol dar turi laužyti nusistovėjusius stereotipus – pagrindinis jų, kad golfas nėra sporto šaka. Be to, nors profesionalus sportas dažnai siejamas su dideliais uždarbiais, Gilė atvirai pripažįsta, kad „Epson“ turas – ne vieta uždirbti pinigus, o tai yra tiltas į kitą jos tikslą – patekimą į stipriausią pasaulio moterų golfo lygą LPGA. Tam ji yra nusimačiusi planą, kuris susijęs ir su olimpine svajone. Vos porai dienų į gimtinę užsukusi G. B. Starkutė tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ pasakoja, kad didžiuojasi atstovaudama Lietuvai, o dalyvavimas olimpinėse žaidynėse jai reikštų „absoliučiai viską“.

Dukart pasaulio pakrančių irklavimo čempionai Martyna Kazlauskaitė ir Dominykas Jančionis ir toliau demonstruoja, kad yra tvirtai pasiryžę neužleisti planetos lyderių pozicijos iki pat 2028-ųjų, kai Los Andželo olimpinėse žaidynėse debiutuos pakrančių irklavimas. Pakrančių irklavimas – dinamiškesnė tradicinio irklavimo versija, vykstanti atvirame vandenyje bei jungianti irklavimą ir bėgimą paplūdimiu – išgelbėjo D. Jančionio sportinę karjerą, o 8 metais jaunesnei kolegei M. Kazlauskaitei atvėrė naujas galimybes po nesėkmingos Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankos. Pakrančių irklavime daug kas priklauso nuo oro sąlygų ir neretai sportininkams tenka skaičiuoti mėlynes ant kūno, o varžybų organizatoriai taisykles pakeičia starto išvakarėse, tačiau ši irklavimo rūšis Lietuvos duetui nuo pat pradžių buvo neįtikėtinai sėkminga. Jau pirmame sezone lietuviai iškovojo pasaulio ir Europos čempionų titulus. Vis dėlto pasaulio čempionai mano, kad pakrančių irklavimas dar nėra vertinamas taip rimtai kaip tradicinis irklavimas. Jie tai lygina su 3x3 krepšiniu – nors jis jau buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, prireikė net dviejų olimpinių ciklų, kad visuomenė pasiekimus pradėtų vertinti taip pat kaip tradicinio krepšinio. Nepaisant to, D. Jančionis tvirtai apsisprendė pergalių siekti tik pakrančių irklavime, M. Kazlauskaitė kol kas dalins save abiem irklavimo rūšims.

Dziudo imtynininkę Miglę Juliją Dudėnaitę nuo Paryžiaus olimpinių žaidynių teskyrė vos viena laimėta kova, tačiau ji ir toliau tvirtai eina olimpinės svajonės link. Neseniai pasibaigusiame Europos čempionate užėmė aukščiausią vietą iš visų lietuvių – 7-ąją. Tokio pasiekimo Lietuvos dziudo imtynininkai nebuvo pasiekę pusė dešimtmečio. Po karjeros pasirodymo Miglė atvirai dalijasi sumišusiais jausmais – džiaugsmu dėl rezultato ir kartėliu dėl praleistos galimybės kovoti dėl medalio. Taip pat lietuvė laikosi tvirtos vertybinės pozicijos ir griežtai smerkia leidimą šalių agresorių sportininkams startuoti čempionate. Geriausia Lietuvos dziudo imtynininkė pokalbyje nesulaiko ašarų, kai prabyla, kad jos sportinis kelias yra finansuojamas asmeninėmis ir artimųjų lėšomis. Sunkiai tvardydama emocijas sportininkė sako: be mano genties, nebūtų mano karjeros, esu žiauriai dėkinga savo aplinkai.

Šuolininkė su kartimi Rugilė Miklyčiūtė – viena ryškiausių jaunųjų Lietuvos lengvosios atletikos talentų, siekianti tapti pirmąja šalies atstove šioje rungtyje olimpinėse žaidynėse. Nors jau yra dukart Europos jaunimo vicečempionė ir daugkartinė Lietuvos rekordininkė, kuklumu pasižyminti sportininkė savo pasiekimų nesureikšmina ir nuosekliai siekia dar aukštesnių rezultatų. Nuo bėgimo karjerą pradėjusi mergina pabrėžia, kad didelius tikslus turėjo nuo mažens, o liepsnelė šuoliui su kartimi įsižiebė iš karto. Prie to itin reikšmingai prisidėjo lengvaatletės trenerė Rita Sadzevičienė – tai antra mūsų mama, sako Rugilė. Būdama keturiolikos jaunoji sportininkė žadėjo mesti lengvąją atletiką, tačiau viduje ryškiai liepsnojusi olimpinė svajonė neleido pasiduoti paauglystės vilionėms. Su trenere R. Miklyčiūtė pajuokauja apie 2028 m. olimpines žaidynes, bet šuolininkė su kartimi pradeda tikėti, kad tai gali virsti realybe.

Biatlonininko Karolio Dombrowskio emocingas interviu po sėkmingo pasirodymo Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse sujaudino tūkstančius žiūrovų. Paskutinę akimirką olimpinį kelialapį iškovojęs sportininkas vyrų 20 km asmeninėse lenktynėse pateko į geriausiųjų trisdešimtuką, o po finišo netikėtai prasiveržę žodžiai apie duobėta kelią iki šio pasiekimo privertė ne tik patį sportininką, bet ir daugelį nubraukti ašarą. Pokalbyje Karolis atvirai dalijasi apie „kosmosėliu“ pavadintą patirtį antrosiose karjeros olimpinėse žaidynėse, negandų kupiną kelią profesionaliame sporte ir ne kartą pakibusią karjerą. Biatlonininkas taip pat pasakoja apie lemiamą kovą dėl olimpinio kelialapio, ankstesnius nusivylimus ir vidinį užsispyrimą nepasiduoti. Pokalbis tampa įkvepiančiu liudijimu apie motyvaciją ir priminimu, kad už matomų sportininkų rezultatų slypi nematomi išbandymai ir atidėtos svajonės.

Slidininkas Tautvydas Strolia į pirmąsias žiemos olimpines žaidynes išvyko po antro bandymo – 2018 m. vietą teko užleisti broliui Mantui. Tąkart buvo skaudu, o motyvacijos vėl siekti olimpinės svajonės teko ieškoti net svetur. Po ketverių metų sportininkas debiutavo Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse, tačiau pernai jis vėl buvo priverstas sunkiai kovoti dėl teisės antrąkart varžytis didžiausiame žiemos sporto renginyje – startavo net 27 varžybose ir tik tada paaiškėjo, kad Lietuvai iškovojo du kelialapius į Milano ir Kortinos olimpines žaidynes. Negana to, T. Strolia profesionalią sportininko karjerą derina su darbu. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ slidininkas pasakoja apie skirtingas tris olimpines atrankas, kasdienę treniruočių rutiną, kurią paįvairina kitomis sporto šakomis ir naujais iššūkiais, tęsiamas šeimos tradicijas ir atskleidžia, ar tikrai slidinėti pradėjo anksčiau nei vaikščioti.

Paskutinę 2025-ųjų dieną tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ – išskirtinis pokalbis su keturiskart iš eilės geriausiu Lietuvos sportininku Mykolu Alekna. Šie metai jaunajam disko metikui buvo vieni sėkmingiausių karjeroje – dar kartą pagerintas pasaulio rekordas, pergalė prestižinėse Deimantinės lygos varžybose ir antrą kartą per karjerą iškovotas planetos vicečempiono titulas. Apie šventinį Kalėdų laikotarpį gimtinėje, gyvenimą tarp JAV ir Lietuvos, trenerių ir gyvenamosios vietos pokyčius, olimpinio sezono pamokas, šiemet aplankiusią vidinę ramybę, „sūrų“ sidabro medalį pasaulio čempionate ir planą grįžti gyventi į Lietuvą. Įkvepiantis ir nuoširdus pokalbis su Lietuvos disko metimo talentu, kuriam už aukso medalį svarbiau – gebėjimas nesureikšminti pergalių ir pralaimėjimų.

Tarp metų sportininkių nominuota treko dviratininkė Olivija Baleišytė 2025 m. pasitiko sunkiai vaikščiodama po kelio operacijos, vasarį patyrė smegenų sukrėtimą, birželį sužinojo, kad užsikrėtė virusu ir ne tik visas pasirengimas svarbiausiam sezono startui pakibo ant plauko, bet ir buvo siūloma dviratį kabinti ant vinies. O. Baleišytė net ir tada nenuleido rankų – pasveiko ir iškovojo kelialapį į pasaulio čempionatą. Medalių alkio vedama dviratininkė buvo išsikėlusi tikslą tapti planetos čempione skrečo rungtyje, tačiau jai nepavyko, o paguoda tapo eliminavimo lenktynės, kuriose lietuvė užėmė aukštą 5 vietą. Šias lenktynes ji prisimena kaip baisiausias karjeroje – dvi griūtys, be sąmonės gulinti draugė, ašaros ir baimė vėl stoti į startą. Vis dėlto dukart olimpietė suėmė save į rankas ir drąsiai pabandė dar kartą siekti savo gyvenimo svajonės. Dviratininkė tiki – vieną dieną ji apsivilks pasaulio čempionės marškinėlius.

Trečias kartas nemelavo – šis posakis puikiai tinka disko metikei Oksanai Dobrovolskajai, kuri trečiame karjeros pasaulio asmenų su negalia lengvosios atletikos čempionate iškovojo pirmąjį tokio lygio varžybų medalį – bronzos. Oksanai gyvenimas nepagailėjo iššūkių – lėtinė, progresuojanti akių liga susilpnino regėjimą iki procento, be to, tik 23-ejų sportuoti pradėjusi mergina patyrė aplinkinių patyčias, o prieš pat šių metų pasaulio čempionatą iš vėžių išmušė trenerės liga ir virtinė kitų negandų. Vis dėlto visa tai tik dar labiau užgrūdino dukart paralimpietę – optimizmu ir energija trykštanti mergina yra pavyzdys, kaip gyvenimą semti saujomis. Lengvaatletė garsiai kalba apie svajones ir tiki, kad pavyks pasiekti ir didžiausią troškimą – iškovoti paralimpinį auksą.