Viena unikaliausių, paslaptingiausių poečių, savo eilėse keliavo ne sodžiaus takeliais, o klaidžiojo miesto skersgatviais ir stebėjo bažnyčių bokštus, gėrė kavą kukliose sovietmečio kavinukėse. Juditos Vaičiūnaitės poezijos moteris – laisva, vieniša, o jos švelnus lyrizmas persmelktas iš istorijos gelmių ateinančio tragizmo ir pasaulio kultūros ženklų. Atėjus Juditai Lietuvos literatūroje įvyko lūžis - teigė jos bendraamžiai Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis. Tačiau šiandien jos vardu pavadintas tik dulkėtas keliukas miesto pakrašty, o paminklu tapo lapų skėtis prie šv. Kotrynos bažnyčios.
„Pasakyti, kad tai buvo miesto poetė, per seklu. Tai buvo kalbos virtuozė, per kurią atsiskleidė labai gilus turinys“ – sako LLTI šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, poetės raštų rengėja dr. Gintarė Bernotienė.
„Mama buvo labai stiprus, švarus žmogus. Kaip ir jos dėdės, dar buvo prieškario karta, idealistai, dirbę Lietuvai“- prisimena poetės dukra dailininkė, popieriaus restauratorė Ula Vaičiūnaitė.

Ved. Jolanta Kryževičienė
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

„Teatras yra dvasinė akademija, nieko bendro neturinti su bizniu ir tuščiomis linksmybėmis“,- sakė legendinė Lietuvos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė. Lygiai tris dešimtmečius dirbusi Kauno dramos teatre aktorė išėjo iš teatro, palikusi žiūrovų atminty legendinius vaidmenis: Barborą Radvilaitę to paties pavadinimo Jono Jurašo spektaklyje, Ūbienę - Jono Vaitkais spektaklyje „Karalius Ūbas“ ir Fru Solnes, to paties režisieriaus spektaklyje „Statytojas Solnesas“, misis Gibs Gyčio Padegimo spektaklyje „Mūsų mietelis“, Ulijoną Jono Juraš unikaliame spektaklyje „Smėlio klavyrai“. Tačiau teatrologė Audronė Girdzijauskaitė teigia, kad Rūta Staliliūnaitė neišnaudojo visos savo kūrybinės galios, neišvaidino visų trokštamų vaidmenų.

Ved. Jolanta Kryževičienė
Augustino Pajarsko nuotr. iš Kauno valstybinio dramos teatro archyvo.

„Dažnai cituoju britų baleto kritiką, rašytoją Arnoldą Haskellį, kuris dar nepriklausomoje Lietuvoje pasakė, kad Kaunas nėra provincija, nes tokia maža ir neturtinga šalis savo biudžeto dalį skiria rimtam menui - operai ir baletui. Visada prisimenu ir norėčiau, kad visos mūsų vyriausybės prisimintų“,- sakė Lietuvos baleto legendinė solistė, dėstytoja, kritikė Aliodija Ruzgaitė.
„Tais pilkais laikais tai buvo ypatingai ryški asmenybė. Ji traukė žmones, į ją norėjosi lygiuotis. Mes visada jautėme jos rūpestį ir šilumą“,- prisimena buvusi mokinė, dabartinė Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus klasikinio šokio mokytoja, klasikinio šokio metodinės grupės pirmininkė Deimantė Karpušenkovienė.


Ved. Jolanta Kryževičienė

Marcelijus Teodoras Martinaitis. Šiais metais balandžio 1-ąją dieną sukako lygiai 90 metų, kai Raseinių rajone Paserbentyje gimė vienas ryškiausių, unikaliausių Lietuvos poetų, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas iš Persitvarkymo sąjūdžio vadovų, Vilniaus universiteto dėstytojas Marcelijus Martinaitis. Ir jau 13 metų, kai be paties poeto kalbame apie jo sukurtą keistuolį Kukutį, apie eilėraščius, kuriuose aptinkame skausmingą, bet neišvengiamą lietuvio perėjimą iš kaimo kosmoso į miesto civilizaciją, iš archajinės ramybės į trikdantį šiandienos chaosą.
Laidoje skamba archyviniai pokalbių su poetu įrašai. Marcelijų Martinaitį prisimena jo buvęs studentas poetas Rimvydas Stankevičius.

Ved. Jolanta Kryževičienė

„Gyvenimas teatre - tai būti užimtam, vaidinti. Tai yra esmė. Tačiau man teatre viskas patinka, ir scenoje dekoracijas statyti, ir vairuot automobilį, ir vaidint“,- sako šešis dešimtmečius Jaunimo dramos teatre vaidmenis kuriantis aktorius Saulius Sipaitis.
Vaidmenys pirmuosiuose Lietuvoje muzikiniuose spektakliuose „Ugnies medžioklė su varovais“ ir „Meilė ir mirtis Veronoje“, Antanas Šatas Dalios Tamulevičiūtės spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“ ir Arūno Žebriūno filme „Riešutų duona“, Oktavas legendiniame spektaklyje „Skapeno klastos“ - tai tik maža dalis iš daugiau kaip penkiasdešimties vaidmenų sąrašo.
Apie šeimos istoriją, teatrą, poeziją, kolegas ir nuotykius - pokalbis su aktoriumi Sauliumi Sipaičiu.

Ved. Jolanta Kryževičienė
Lauros Vansevičienės nuotr.

Mohikanai. Pirmoji ciklo laida.
Gytis Lukšas - vienas žymiausių, unikaliausių Lietuvos kino režisierių, kurio filmai „Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Duburys“ tapo mūsų kino aukso fondu. Režisieriaus filmuose net aktoriai-žvaigždės norėdavo suvaidinti kad ir epizodinius vaidmenis, nes Gytis Lukšas visada mokėjo išklausyti, pamatyti ir atskleisti dar nematytus talento bruožus. Tokie buvo A. Masiulio, V. Mainelytės, V. Masalskio vaidmenys. Kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė sako: „Režisierius gal nesukūrė kelių filmų, kurių labai norėjo, bet nesukūrė nė vieno filmo, kuris tarnautų valdžiai ar ideologijai“. Kodėl nuo 2009 metų Gytis Lukšas nesukūrė nė vieno filmo, nors svajojo ir turėjo scenarijų?
Pokalbis su Aukse Kancerevičiūte ir archyviniai įrašai su Gyčiu Lukšu.

Ved. Jolanta Kryževičienė

Koks buvo Kaunas 1926-aisiais? Laikinosios sostinės kasdienybė, miestelėnų gyvenimai, spaudoje ir eteryje nuskambėję įvykiai bei pasakojimai atveria ano meto miesto pulsą. Šios istorijos leidžia ne tik pažinti praeitį, bet ir atpažinti jos sąšaukas su dabartimi – pamatyti, kaip tuometiniai žmonės įsivaizdavo save, miestą ir ateitį. Pašnekovės VDU profesorė Auksė Balčytienė ir istorikė VDU profesorė Vaida Kamuntavičienė.

Ved. Jolanta Kryževičienė

„Be autocenzūros nebūtų jokios kultūros. Kuo baigėsi varžtų atleidimas mes galime stebėti socialiniuose tinkluose“,- sako buvęs laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas Virginijus Gasiliūnas.
Penkerius metus, nuo 2001-ųjų, literatūros istorikas, redaktorius, svarbių istorinių tekstų ir raštų rengėjas bei sudarytojas Virginijus Gasiliūnas kūrė svarbiausią to meto literatūrinę laidą ir suteikė jai ypatingų spalvų: gilų istorinį žvilgsnį, konteksto išmanymą ir atvirą asmeninį santykį. Laidose buvo pasakojamos intriguojančios istorijos apie kūrėjus ir naujas knygas, vyko diskusijos apie praėjusį laiką ir pristatomos naujos tendencijos, su didžiausiu pasitikėjimu pašnekovai atskleisdavo laidos autoriui savo išgyvenimus, kūrybos užkulisius.
Pokalbis su Virginijumi Gasiliūnu apie literatūrą radijuje, nutikusias istorijas, skamba archyviniai laidos įrašai.

Ved. Jolanta Kryževičienė

Literatūra į radiją atėjo nuo pat pirmųjų transliacijų: buvo skaitomi originalūs kūriniai, į studiją ateidavo patys rašytojai arba žymiausi to meto aktoriai. Viena iš ilgiausiai radijo eteryje gyvavusių laidų - legendiniai „Literatūros akiračiai“. Daugiau kaip penkis dešimtmečius, iki 2020 metų, ją kūrė Erika Drungytė, Valdas Gedgaudas, Virginijus Gasiliūnas, Rimantas Kmita, Mindaugas Nastaravičius, Dovilė Kuzminskaitė, Raminta Jonykaitė.
Šią laidą pradėjo ir daugybę metų buvo jos autorius - Valentinas Strazdelis.
Pasakojimas apie „Literatūros akiračių“ istoriją, žanrus ir autorius. Skamba archyviniai įrašai.

Ved. Jolanta Kryževičienė

2003-ių metų rugsėjį kartu su naująja Klasikos programa savo eterio kelionę pradėjo tiesioginių autorinių laidų juosta "Homo cultus" - kultūros žmogus. Penkis kartus per savaitę į radijo studiją ateidavo vis kitas garsus ir žinomas kultūros žmogus pasikalbėti su pašnekovais įvairiomis meno, politikos, istorijos temomis. Garsusis kino kritikas Saulius Macaitis vedė laidą „Judantys paveikslėliai“. „2x2 lygu 5“ - pašėlusi, improvizacijų pilna laida, kurią vedė dailininkas Linas Katinas. Trečiadieniais į laidą „Apie riziką gyventi“ su unikaliais pašnekovais atkeliaudavo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, rašytoja Vanda Juknaitė. Iš Kauno atvykdavo istorikas, VDU profesorius Egidijus Aleksandravičius vesti laidos „Paraštės“. Penktadieniais prie laidos „Regimybės“ mikrofono sėsdavo Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
„Homo cultus“ laidų pradžią prisimename su Vanda Juknaite ir Egidijumi Aleksandravičiumi, Skamba archyvinių laidų fragmentai.

Ved. Jolanta Kryževičienė