Laikas kultūrai

„Architektas turi suprasti, kaip gyvena žmonės, kaip jie jaučia erdvę, kaip skraido paukščiai ir laksto vaikai“,- sako architektas, urbanistas Romas Gailius, keturis dešimtmečius kuriantis ir analizuojantis Klaipėdos architektūrą. Koks yra miestas šiandien ir kokia bus Klaipėda po kelių dešimtmečių? Kodėl miestas niekaip nesugeba atverti marių gyventojams, o urbanistai atsitrenkia į nepajudinamą uosto sieną? Kodėl netvarkomi istoriniai pastatai ir kaip į uostamiestį ateina naujoji architektūra? Apie visa tai - pokalbis su architektu Romu Gailiumi susėdus ant Dangės krantinės.

Ved. Jolanta Kryževičienė

Kas yra institucija? Kur yra institucinio rūpesčio ir žmogaus individualumo ribos? Žmogus institucinėje sistemoje yra tik kodas, tai kam rūpi jo vertybės, norai ar galimybės? Šiuos klausimus naujoje parodoje „Kodas: aš esu“ kelia menininkai Algirdas ir Remigijus Gataveckai. Gležni našlaičių žiedlapiai ir lipnia juosta tarsi surakinta akinančiai mėlyna drobė taip pat yra kodai. „Mums rūpėjo, ką daro institucija su žmogumi ir kokios trauminės patirtys lieka“,- sako menininkai ir parodo savo rankas, ant kurių - penkių taškų tatuiruotė. Ką ji reiškia, kas užkoduota parodoje - pokalbyje su Algirdu ir Remigijumi Gataveckais.

Ved. Jolanta Kryževičienė

Pasitikdama Prezidento Valdo Adamkaus 100- metį, leidykla Tyto alba išleido dvi knygas, kurios susipina į vieną – vienos šeimos, vienos tautos ir mūsų valstybės istoriją. Tai fotobiografija „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“, kurios sudarytoja Raminta Jonykaitė ir „Gyvenimas po meilės ženklu“ - rašytojo, buvusio Prezidento referento Arno Ališausko pokalbiai su Alma Adamkiene.
„Kartu pasirodančios šios dvi knygos atspindi poros gyvenimą. Kai galvojam apie Adamkus, galvojam apie juos abu“,- sako Raminta Jonykaitė. Daugybę beveik nežinomų faktų papasakoja Alma Adamkienė, kuri, pasirodo, buvo puiki vadybininkė ir mėgo vandens parašiutizmą. „Tai knyga apie tą patį gyvenimą, tą patį darbą, Apie meilę“,- sako Arnas Ališauskas.

Ved. Jolanta Kryževičienė
Nuotrauka Almos ir Valdo Adamkų asmeninio archyvo

Skulptorė Dalia Matulaitė visą savo gyvenimą kūrė svarbius savo genties, savo šalies istorijos atminimo ženklus. Tikslus ir drąsus kalto kirtis akmenyje iš užmaršties iškėlė didžiųjų valstybės vyrų ir moterų, mitų ir pasakų herojus. „Stumbras“ Kauno Ąžuolyne, „Aušra“ Šiauliuose, „Šventvakarių Ėvė“ Priekulėje, trys skulptūros Klaipėdos Mažvydo parke ir „Neringa“ mieste, Rūdininkų skvere Vilniuje ant skrynios sėdi „Seserys“, vadinusios save rašytojos Lazdynų pelėdos vardu.
„Nedaug turime menininkų, kurie būtų taip pilietiškai ir valstybiškai angažuoti. Galingi jos darbai liudijo tikros didmoterės užmojus,“ - sako menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.

Paskutinioji ciklo „Mohikanai“ laida, skirta skulptorei Daliai Matulaitei.

Ved. Jolanta Kryževičienė

Galerijos Kunstkamera nuotr.

"Kai kuriuos savo atspaudus esu dovanojęs, Bet kai kurių negaliu dovanot, ypač intymiųjų, nes „Tolių vaizdai“ yra kaip mano malda. Žolynų ciklą siūlė pirkti Pietų Korėjos muziejaus direktorė. Sakau, negaliu parduoti, nes liksiu labai neturtingas. Noriu, kad svarbiausi darbai liktų Lietuvoje“,- sako vienas ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklą formavusios kartos menininkų, fotografas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Kunčius.
Senajame šeimos bute, kuriame dabar fotografas gyvena vienas, gausybė albumų, fotoaparatų, autorinių nuotraukų atspaudų. Gal atsitiktinai Algimantas Kunčius atsiverčia albumą „Susitikimai praeitame šimtmetyje“ ir pradeda pasakoti daugybę istorijų apie susitikimus, žmones, apie mūsų laiką.

Laidos autorė Jolanta Kryževičienė

Algimanto Kunčiaus autoportretas su pirmuoju fotoaparatu Leica

Praėjo 150 metų nuo vieno žymiausių menininkų - dailininko Antano Žmuidzinavičiaus gimimo. Dažniausiai jį prisimename kaip romantiškų Lietuvos peizažų kūrėją. Kodėl atrodytų tokie paprasti, realistiniai, tradiciniai vaizdai ligi šiol jaudina žiūrovus, o kolekcininkai už įspūdingas sumas perka jo paveikslus? Kokiomis klišėmis apaugusi ši asmenybė, įspūdingai prisidėjusi prie nepriklausomos valstybės kūrimo? Kaip elitinei Žmuidzinavičių šeimai pavyko išvengti sovietmečio represijų?

„Kai ateiname į erdvę, kurioje mus pasitinka dailininko Žmuidzinavičiaus peizažai, mes atpažįstame vaizdus. Tai kiekvieno lietuvio DNR - mes esame gamtos žmonės“,- sako Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus direktorė, menotyrininkė Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė.
„Didžiųjų tapybos autoritetų aplinkoje Žmuidzinavičius nebuvo laikomas stipriu menininku, nebuvo priimtas. Bet buvo absoliučiai priimtas publikos ir turėjo didžiulį pasisekimą“,- sako dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Laima Laučkaitė.

Laidos autorė Jolanta Kryževičienė.

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus archyvo nuotrauka.

„Visą gyvenimą galvojau apie Kauną. Kas yra miestas? Na, ne vien daugiabučiai, ne vien maximos. Tai ir žiemos uostas, kranai, pauzės, skverai, pakrančių alėjos. Miestas yra visa ko įvairovė, civilizacijos viršūnė. Bet svarbiausia - Kaune nėra miesto vizijos“, - sakė Jurgis Rimvydas Palys, architektas, urbanistas, pedagogas, aistringas akvaurbanistas ir vizionierius, machinų kolekcininkas ir Kaunui atsidavęs patriotas.
Kokios buvo svarbiausios Jurgio Rimvydo Palio idėjos, kodėl jo projektai ir vizijos nebuvo priimtos Kauno, kodėl jis pats buvo išstumtas iš aktyvaus miesto kūrimo procesų pasakoja architektas Audrys Karalius ir architektūrologas Almantas Bružas.

Ved. Jolanta Kryževičienė

„Kalbant apie sovietinį laikotarpį neteisingai sutapatinama oficialioji kultūra su kultūros visuma. Didžioji dalis buvo tai, ką aš vadinu nepavergtąja kultūra. Ją kūrė žmonės, kurie prisitaikė, bet niekada nesusitaikė“,- taip 2008 metais sakė Vanda Zaborskaitė. Lietuvos literatūros kritikė, eseistė, profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė. Literatūrologė, kuri per didįjį Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros valymą 1961 metais su kolegėmis buvo pašalinta už nacionalistinių nuotaikų kurstymą ir marksizmo revizionizmą. Mokslininkė, kuriai rūpėjo ne tik literatūra, estetikos problemos, bet ir švietimo ateitis, todėl kartu su Meile Lukšiene atkūrus nepriklausomybę siekė reformuoti sovietinės mokyklos sistemą, kūrė tautinės mokyklos programą. Profesorę laidoje prisimena ją puikiai pažinojusi Meilės Lukšienės dukra, kultūros istorikė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Ingė Lukšaitė.

Ved. Jolanta Kryževičienė
Zenono Baltrušio / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

„Kalbėti apie buvusį rūmų meną yra nonsensas. Čia reikia piktybiškai nežinoti lietuviško kinematografo“,- viename interviu sakė kino režisierius, scenaristas Vytautas Žalakevičius, talentingas profesionalas, kurio filmai įėjo į Lietuvos kinematografijos aukso fondą ir kartu sulaukia aštriausios kritikos dėl neva nutylėtos tiesos ar konformistinės traktuotės. Laidoje skamba 1994 metais Izoldos Keidošiūtės interviu su Vytautu Žalakevičiumi.
Režisierių prisimena Laimonas Tapinas, Juozas Budraitis, Kostas Smoriginas, Laimonas Noreika.
Apie bendrą darbą Lietuvos kino studijoje, režisieriaus filmų kodus pasakoja kinotyrininkė, festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir vadovė dr. Gražina Arlickaitė.

Laidos autorė Jolanta Kryževičienė
Audriaus Zavadskio nuotr.

Viena unikaliausių, paslaptingiausių poečių, savo eilėse keliavo ne sodžiaus takeliais, o klaidžiojo miesto skersgatviais ir stebėjo bažnyčių bokštus, gėrė kavą kukliose sovietmečio kavinukėse. Juditos Vaičiūnaitės poezijos moteris – laisva, vieniša, o jos švelnus lyrizmas persmelktas iš istorijos gelmių ateinančio tragizmo ir pasaulio kultūros ženklų. Atėjus Juditai Lietuvos literatūroje įvyko lūžis - teigė jos bendraamžiai Marcelijus Martinaitis, Jonas Juškaitis. Tačiau šiandien jos vardu pavadintas tik dulkėtas keliukas miesto pakrašty, o paminklu tapo lapų skėtis prie šv. Kotrynos bažnyčios.
„Pasakyti, kad tai buvo miesto poetė, per seklu. Tai buvo kalbos virtuozė, per kurią atsiskleidė labai gilus turinys“ – sako LLTI šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja, poetės raštų rengėja dr. Gintarė Bernotienė.
„Mama buvo labai stiprus, švarus žmogus. Kaip ir jos dėdės, dar buvo prieškario karta, idealistai, dirbę Lietuvai“- prisimena poetės dukra dailininkė, popieriaus restauratorė Ula Vaičiūnaitė.

Ved. Jolanta Kryževičienė
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka