Gyvenam puolusio žmogaus gyvenimą, turim Adomo prigimtį, nuodėmės prigimtį, ir Senasis Testamentas parodo mums, kad mes negabūs nugalėt nuodėmės, mes negabūs gyvent šventai be Kristaus aukos. 

"Tose situacijose, kuomet lipsit į kalną, kuomet nerasit atsakymų, kas ir kodėl. Užuot susitelkę į tą negatyvą, į tą problemą, pabandykit iškelt sau klausimus. Pirmiausia sustokit, išgirskit, prisiminkit, patikėkit ir paklauskite: „Dieve, ką Tu darai? Ką Tu darai mano gyvenime? Kaip Tu mokini mane per tą žmogų <...>?"

Dievas pašaukė mus, kiekvieną tikintį žmogų, skelbti Jo Gerąją Naujieną, kad ir kur būtume ar ką darytume. Jis nori naudoti mus, jei tik išdrįsime patikėti ir veikti Jo vardu.

Klusnumas Šventai Dvasiai neša mus, ramybė - tai kaip ženklas, kad esu vienybėj su Juo.

"Aš neleisiu veikti sau iš pykčio, panikos, liūdesio, nuliūdimo, nes jeigu aš leisiu elgtis, kas vyks toliau? Visada bus dar blogiau. Tai reiškiasi, kada mes elgiamės iš jausmo, kada mes elgiamės iš tos emocijos, kuri ateina sukelta išorinių kažkokių veiksmų, <...> ką šitoj vietoj mes darom? Stabdom, kaip ir Dovydas stabdė: „Ko nuliūdai siela mano?“ 

Iki atgimimo, kol su Dievu nebuvai susitaikęs per Kristų Jėzų, tavyje funkcionavo tik kūnas ir siela. Siela - tai tavo protas, jausmai, valia, atmintis, vaizduotė. Siela buvo įpratusi viešpataut, nes dvasia buvo neveikli, ji buvo mirus. O žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne. Žmogus nėra siela. Bet kol žmogaus dvasia yra mirus, ji nesusitaikius su Dievu, ji nefunkcionuoja ir nieko nemato, ji miega. Bet kai mes atgimėm, įvyko stebuklas, gimė mūsų dvasia, ir dabar mes turim jau nebe siela vadovautis, ką ji jaučia ar ką ji išmokus, bet turim mokytis vadovautis dvasia. Užtat sako: „nusivilkit seną, apsivilit naują“. Siela turi išmokt pasilenkt, ji nebegali daugiau valdyt ir vadovaut. Mūsų jausmai, įpročiai, supratimai seni, kurie nesutinka su Dievo Dvasia, jie turi pasilenkt, čia vadinasi kūniškumas, jis turi pasilenkt. Viskas, kas nesutinka su Dievo žodžiu ar Dvasios paraginimu, turi pasilenkt, ir tai yra labai skausmingas procesas.

Švęsk Jo prisikėlimo jėgą, primink sau, kad tavyje gyvena ta pati Dvasia, kuri prikėlė Kristų. 

Žinojimas apie Dievą ir Dievo pažinimas yra du skirtingi dalykai. Dievą pažįstame tik tada, kai per Kristų Jėzų, per Jo auką, per Jo malonę atgailaujame ir priimame tą amžiną dovaną. Tada atsidaro dangus, tada žmogus gali matyti, kad Dievas yra ir nuo čia prasideda kelionė.

Jeigu Dievas norėtų, kad viskas būtų taip sklandu mūsų gyvenime, nevyktų jokių problemų, tai kodėl Jis to nepadaro? Gal Jis turi kažkokį didesnį tikslą? Gal tas tikslas yra mūsų augimas, mūsų charakterio tobulėjimas, kai galiausiai pasireiškia Dvasios vaisiai. 

"Jeigu mes dar vis bandom žmonėms kažkaip įtikti, pasigrąžint, būti gražesni negu Dievas, mes neišsilaikysim, brangieji. Mes radikalūs turim būti Dievo Žodžiui, tada būsim vedami Šventosios Dvasios, aš jums garantuoju, jūs niekur nepaklysit."