Paraštės

„Paraštės” į svečius šį kartą pasikviečia „Renkuosi Mokyti!” projekto atstovus, dalyvius ir tuos, kurie tiesiogiai patiria šio projekto naudą - moksleivius. Laidoje vieši: Roberta Žižienė, projekto „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!” vadovė ir programos alumnė, dvejus metus dirbusi mokytoja mokykloje. Agnė Motiejūnė, „Renkuosi mokyti!” aštuntosios kartos dalyvė. Agnė dirba Vilniaus Antakalnio progimnazijoje, yra atsakinga už neformalųjį ugdymą. Taip pat Agnės mokinys, šviesios Lietuvos kūrėjas – Rytas Sakas. Su šiais žmonėmis kalbamės apie tai, kaip atrodo mokykla šiandien, kaip atrodo švietimas, kaip keičiasi mokytojai, mokiniai, bendras mikroklimatas. Ved. Tomas Lukaševičius.

Šis festivalis yra atspirties taškas naujajam cirkui judėti Lietuvoje. Pamirškime žirafas, jų kūlversčius, pamirškime dramblius, šokančius per degančius žiedus, – per juos dabar šokinėja akrobatai, sujungiantys dramaturgiją, aiškesnes meno formas.
Apie tai, kas yra naujasis cirkas, kur jis eina ir kodėl jo forma kitokia, kalbėsimės su festivalio atstovais Gildu Aleksa, Konstantinu Kosovecu, Elena Kosovec.
Ved. Tomas Lukaševičius.

Trapi riba, skirianti liūdesį, apatiją, vangumą, nuotaikų svyravimus, kitas negatyvias būsenas, nuo emocinės duobės – depresijos. Galima ją susitvarkyti vaistais, galima – psichoterapija. Bet kodėl renkamės tik medikamentus arba tik psichoterapiją. Norime greito rezultato pateisindami savo neproduktyvumą, tarytum tik tai būtų problema. Nors gal ir ne tarytum, o sąmoningai slepiama diagnozė – raktas išlaikyti savo reputaciją. Kodėl vis dar bijome sakyti, kad mums depresija? Nejaugi ji tokia baisi, nejaugi neišgydomai? O gal tikrai neišgydoma? Reikia išmokti su ja gyventi, gal reikia geriau save pažinti ir tada viskas išsispręs?
Apie depresiją, jos peripetijas, medikamentus ir kitus gydymo būdus kalbamės su Enriku Etneriu – iniciatyvos „Kurk Lietuvai“ dalyviu, vykdančiu projektą, kurio esmė – pakeisti požiūrį į depresiją. Taip pat laidoje dalyvauja psichiatrė, psichoterapeutė, Jaunųjų psichiatrų asociacijos valdybos narė Ieva Viltrakytė.
Ved. Tomas Lukaševičius.

Santykiai gali būti visa ko priežastis: santykis su savo vidiniu žmogumi – priežastis kurti, santykis su kitu žmogumi gali būti priežastis save ugdyti. Aplinkos įtaka mūsų santykiams su savimi, su aplinka, aktoriaus kuriamų personažų tarpusavio santykiai, aktoriaus ir personažo santykiai, kokias savo asmenines savybes kūrėjas jam suteikia, nuo kokių atsiriboja, kur link augina personažą? O jeigu tas kūrėjas – tai kiekvienas iš mūsų, o tas personažas – tik viena iš daugelio mūsų pačių turimų kaukių?
Laidoje nagrinėjama kūryba ir santykiai tarp autoriaus ir personažo, personažo ir autoriaus, autoriaus, personažo ir žiūrovo, savo pačių su savimi ir su savo sukurtais personažais.
Ved. Tomas Lukaševičius.

Pokalbis apie priklausomus asmenis nuo narkotinių medžiagų ir nuo įvairių kitų dalykų.

Laidoje kalbamės su kasmetinio video žaidimų ir animacijos festivalio BLON rengėjais – Laura Almanaite, Bartu Polonski ir Ričardu Jaščemsku. Kalbamės apie tai, kas šios trys kryptys yra Lietuvoje, matuojame savo pasiekimus su aplinkinėmis ir pasaulio valstybėmis. Ieškome atsakymų į klausimus: kodėl kompiuteriniai žaidimai Lietuvoje nėra tokia populiari edukacinė priemonė, kaip kitose valstybėse, kodėl didžioji dalis marketingo reklamų pasitelkia pieštinius personažus ir apžvelgia virtualios realybės naujus klotus. Įprasta, Palangoje, vasaros metu matyti iškabas su 5, 6, 7, 8, 9, 10 ir taip toliau iki begalybės pažymėtais „D“ raide kino centrus, leidžiančius pajausti papildytą realybę, bet ši platforma žengia į filmų industriją, kuria istorinius filmus, kurių pagrindiniais veikėjais tampa žiūrovai. Balandžio viduryje, Paryžiuje sudegusi garsiausia šio miesto katedra susilaukė itin daug dėmesio, netrukus pradėti darbai jos atstatymui, panašu, kad yra tikimybė, jog prie atkūrimo šio istorijnio objekto gali būti vieno žaidimo dizainerė, kuri sugaišo 2 metus atkurdama identišką objektą virtualioje erdvėje. Tad, kaip sąveikauja mūsų kasdienybė su virtualia realybe. Atsakymai ir pamąstymai laidoje.
Ved. Tomas Lukaševičius.

„Paraštės“ šįkartą iš arčiau žvelgia į tai, kas viena ar kita prasme yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – tikėjimą, o gal reikėtų sakyti religija? Bet, kas yra vienas ir kitas, kuo jie skirasi ir kodėl yra reikalingi? Kodėl kartais atrodo, kad vyresni žmonės yra labiau linkę atsiverti į Dievą? Kaip keičiasi religijos supratimas, keičiant ją, kaip jos dėka galime pažinti ir pripažinti save? Laidos viešnia Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto docentė daktarė Jurgita Lazauskaitė Zabielskė, tyrinėjanti ir pažystanti religijas, kaip pati sako “per skaičius” leidžia visus atsakymus sustatyti atgal į vietas ir juos atrasti. Ved. Tomas Lukaševičius.

Šiandien prie puodelio arbatos „Paraštės“ kviečia pažinti autisto pasaulį iš visų pusių: tėvų, asmens su šia diagnoze, specialistų ir visuomenės. Laidoje vieši Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil, valdybos narė Barbora Suisse ir autistas, bet pirmiausia žmogus – Tomas Eicher-Lorka. Nuo pirmos akimirkos vedėjo ir laidos svečių baimę keičia smalsumas – atsiranda noras pažinti. Iš dalies tai galėtų apibūdinti dalį sindromų, priskiriamų autizmo spektro sutrikimui. Iš nežinojimo atsiranda daug lengvai paneigiamų mitų. Yra knygų, kuriose rašoma: „Vaiką reikia girdyti rūbų balikliu – taip jis „pasveiks“. Kyla klausimas: „Kaip jis paveiks, jei tai net nėra liga”? Ne tik šie, bet ir daug daugiau įvairių mitų ir stereotipų aptariama laidoje. Užmaršty nepaliekamas ir jausmas bei drąsa kovoti už savo kasdienybę, kuri juntama Tomo balse sakant: „Be autizmo aš neįsivaizduoju savo gyvenimo – tai nei sutrikimas, nei dovana”. O savo šeimose šio sutrikimo paliestus vaikus auginančios mamos Kristina ir Barbora teigia: „Tai viso gyvenimo darbas, kuris yra labai malonus, nes tokie vaikai irgi turi kuo nustebinti”. Vedėjas Tomas Lukaševičius.

Artimiausias 55 minutes turime progos jaukiai įsitaisyti savo sofoje, prieš židinį arba radio aparatą, pasidaryti žalios arbatos puodelį ir klausytis „Paraščių“, kuriose kalbamės apie namus – tiek fizinius, tiek dvasinius. Apie tai, kaip keičiasi sąvoka „namai“ skirtingame amžiaus tarpsnyje: būnant jaunam, įgijant savo gyvenamą plotą, o vėliau dalinantis jį su savo antra puse, vaikais. Žiūrime į Lietuvos etno palikimą dabartiniai namų sąvokai ir supratimui. Anksčiau, kai didžioji dalis Lietuvos gyveno vienkiemiuose, turėjo atskiras kiemo zonas: ūkinę ir demonstracinę, namus sudarydavo pastatų kompleksas, kas iš esmės atspindi šiandienos dabartinį žmogų ir jo dvi vidines dalis – tą, kurią pasiliekame sau ir tą, kuria dalinamės su pasauliu. Giliausiame taške stabtelime pasižvalgyti į tai kas yra namai tiems, kas jų, neva, neturi – benamiai, vaikų namuose augantys vaikai. Temų ir pusių daug, belieka jas įsileisti. „Paraštės“ kartu su psichologe Egidija Šeputyte Vaituliavičiene. Ved. Tomas Lukaševičius.