Dvidešimt trečioji „Praeivių“ laida atvyko į Raseinius. Pirmoji vasaros šiluma vis labiau pildo miesto skverus, kur bevaikščiodami laisvalaikį neretai leidžia vietos gyventojai. Tačiau jų istorijos – įvairios, pasitaiko ir skaudžių išgyvenimų.

„Septinti metai, kai turiu neįgalumą. Ir gyvenu, kol dar Dievas laiko. Aš po dviejų insultų esu, buvo atėmę dešinę pusę. (...) Nu, žinokit, sunkoka. Du metus beveik iš kambario neišėjau“, – dalijasi Raseinių gyventoja Vida.

Tuo metu pensininkas Alfonsas, keliaudamas į parką, nedvejodamas sako, kad sekasi gerai, pensijos pakanka, kasdien naršo internete ir seka naujienas. Savaitgaliais jis stengiasi aplankyti kitus miestus ir juose vykstančius renginius, pavyzdžiui, sostinės šaltibarščių festivalį.

„Tarp kitko, savaitgalį buvom nuvažiavę į Vilnių, matėme šaltibarščių festivalį, ten labai daug žmonių, liko geri įspūdžiai. Taip pat vyko ir folkloro ansamblių festivalis, irgi paliko gerą įspūdį“, – sako tris vaikus užauginęs Raseinių gyventojas Alfonsas.

Šiek tiek nutolus nuo pagrindinių gatvių, galima rasti istorinę atmintį ir miesto paveldą puoselėjantį Raseinių krašto istorijos muziejų. Jam vadovaujanti Birutė atkreipia dėmesį, kad pagrindinis pastatas prieš beveik šimtmetį atliko jaunimo arešto namų funkciją. Tačiau vėliau okupacinė valdžia čia vežė politinius kalinius.

„Tai ne kriminalinių nusikaltėlių kalėjimas. Kaip mes sakome, čia buvo kurpiamos bylos Lietuvos šviesuomenei. Jie buvo kalinami ne taip ilgai, buvo tardomi ir etapais (...) išgabenami į Rusiją. Didžioji dalis ne tremčiai, o į sunkiuosius kalėjimus“, – pasakoja ilgametė Raseinių krašto istorijos muziejaus direktorė Birutė.

Raseinių rajone sutikti gyventojai apie šalia esančias priedangas ir žino, ir nežino. Dalis sako, kad per oro pavojų eitų į rūsį, tačiau ir nerimauja, kas nutiktų, jeigu pastatas pradėtų griūti.

„Mūsų name, rūsyje. Bet aš bijau, nežinau, turbūt neičiau. Taigi užgriūtų mus. Geriau tualete užsidaryt“, – svarsto Raseiniuose gyvenanti senjorė, tremtinė Zita.

Ved. Edvinas Kučinskas

Dvidešimt antroji „Praeivių“ laida lankosi Radviliškio rajone. Centriniame savivaldybės mieste netikėtai suradus mugę, čia prekiaujantis Karolis atskleidžia, kad keliolika palapinių reguliariai keliauja per įvairius šalies miestus – tai įprastas darbas.

„Mes dirbam daug. Yra vienas organizatorius, sutvarko mums dokumentus ir prekiaujam. (...) Tikrai esam apkeliavę visus [šalies] miestus. Aną savaitę buvo Seda, Mažeikiai, Vilkaviškis, Marijampolė. Mes visą Lietuvą, sąžiningai“, – pasakoja namų apyvokos prekes parduodantis Karolis.

Tuo metu senjorė Zita keliauja iš bibliotekos, kur bendraminčiams skaitė paskaitą apie Motiejų Valančių. Ji sako esanti patenkinta gyvenimu pensijoje, ragina žmones mažiau dejuoti.

„Man atrodo, dabar aš gyvenu aukso amžių. Todėl, kad pirma buvo vaikai, rūpesčiai. Dabar pavyksta mėgautis, lankau trečiojo amžiaus universitetą, dainuoju tremtinių chore“, – sako Radviliškio gyventoja Zita.

Radviliškio rajone, Šeduvoje taip pat veikia pasaulinio pripažinimo sulaukęs muziejus „Dingęs štetlas“. Jis pateko tarp septynių gražiausių 2026 metų pasaulio muziejų, sąrašą paskelbė tarptautiniai architektūros ir dizaino apdovanojimai „Prix Versailles“.

„Kai ateina pripažinimas iš išorės, tai reiškia, kad mes darbą padarėm gerai, visa galybė žmonių iš aštuonių pasaulio šalių, apie trisdešimt įmonių. (...) Kai kuriems atrodo, kad muziejus išdygo tarsi grybas po lietaus, bet tikrai taip nebuvo, aš pati prie projekto būsiu pradirbusi beveik aštuonerius metus“, – pasakoja muziejaus edukacijų skyriaus vadovė, žydų istorijos specialistė Jolanta.

Radviliškio rajone sutikti gyventojai sako, kad yra nusivylę Registrų centro duomenų nutekėjimo istorija. Dalis pasigenda aiškios politikų atsakomybės, juokauja, kad reikės pasikeisti tapatybę. Kiti ragina greitai išspręsti paaiškėjusias spragas.

„Čia Lietuvos išdavystė, kas nutekino tą informaciją. Nacionaliniam saugumui kenkia. (...) Eisiu tikrint, pas draugę atėjau, ji sakė, kad jos nenutekinti“, – mintimis dalijasi Radviliškio gyventoja Rasa.

Ved. Edvinas Kučinskas

Dvidešimt pirmoji „Praeivių“ laida atvyko į Mažeikius. Miesto centre pasitinka Senamiesčio parkas, kurio prieigose veikia moderniai atrodantis Mažeikių muziejus.

„Visų šiukšlių negalim tikrai surinkt ir saugot, tam yra rinkinių komisija, kuri nusprendžia. Visuomet žmonėms sakau, jeigu daiktas turi istoriją, gali anas būti ir prastesnės kokybės, bet tada jau bus muziejinė vertybė“, – pasakoja Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja Raimonda, atsakinga už rinkinius.

Tuo metu neplanuotai sutiktas Mažeikių rajono gyventojas Virginijus su savimi nešasi krepšį knygų, sako, gyvenimas pralėkė labai greitai, dabar blogus įpročius keičia geri, tik šiek tiek gaila iššvaistyto laiko.

„Keistas jausmas, kai persilaužt reik. Visą gyvenimą dirbęs, kažkam reikalingas ir staiga viskas nubraukiama, lieki pats su savim. Pagalvoji, kad tas gyvenimas labai greitai prabėga, reikėjo kažkaip su tempais… galvot, daugiau daryt, spėti“, – sako visą gyvenimą vairuotoju dirbęs Mažeikių rajono gyventojas Virginijus.

Mažeikių rajone sutikti gyventojai įsitikinę, kad gimstamumas šalyje vien tik finansinėmis priemonėmis nepadidės.

„Kelia vaiko pinigus, kad daugiau vaikų gimdytų. Aš nemanau, kad čia pagrindinė priežastis. Gal tiesiog visas šeimos modelis yra pakitęs, kažkaip neatrodo, kad šeimos kūrimas būtų vertybė“, – svarsto Mažeikių gyventoja Lilija.

Ved. Edvinas Kučinskas

Dvidešimtoji „Praeivių“ laida domisi gyvenimu Jonavos rajone.

Jonavos mieste sutikta Violeta sako, kad savivaldybės ribose įsikūrusi Lietuvos kariuomenės infrastruktūra leidžia jaustis saugiai.

„Ne, netrukdo. O buvo geriau, kai rusiški tankai zujo? Mes sodybą turim kitoj pusėj upės, nu tai ten ir pašaudo, ir girdisi garsai, bet nereikia tokių dalykų sureikšmint, viskas tvarkoj“, – pasakoja Violeta, vadinanti save toliau dirbančia pensininke.

Tuo metu Kosmonautų gatvėje ratų taisyklą įkūręs Olegas norėtų, kad vairuotojai laiku keistų automobilių padangas, nes dabar garaže tenka dirbti vos kelis mėnesius per metus, o likusį laiką reikia skirti kitoje darbovietėje.

„Kai sniegas iškrenta, tai visiems reikia ir iš karto, pradeda krūva problemų atvažiuot. Pats kitą kartą pareklamuoju… pradėjau „TikTok“ ten. Paragini žmones rūpintis padangų keitimu, žiūriu, sujudėjo. Pasirodo, mato“, – stebisi Olegas.

Jonavos rajone apstu įdomių gyvenviečių pavadinimų, pavyzdžiui, yra Venecija, Paryžius ir Šveicarija. Pastarajame kaime gyvenanti Lidija norėtų, kad žmonės būtų labiau draugiški.

„Mokykla yra, darželis yra, seniūnija yra, ambulatorija yra, kultūrnamis yra, čia visko yra. O paprastam gyventojui ko reikia… gal draugiškumo trūksta. Kažkaip anksčiau žmonės būdavo bendruomeniški“, – sako Jonavos rajono Šveicarijos kaimo gyventoja Lidija.

Dauguma Jonavos rajone sutiktų gyventojų mano, kad Baltarusijai nereikėtų švelninti sankcijų. Svarstymų atlaisvinti Minskui taikomus ribojimus šiais metais padaugėjo, kai išryškėjo JAV verslo interesai.

„Kokiu pagrindu jiems reikėtų švelninti? Kas čia tokio atsitiko? Prieš karą jie gi labai džiaugėsi, kad greitai turės pajūrį. Aš tikrai prieš“, – svarsto Jonavos rajono gyventojas Kęstutis.

Ved. Edvinas Kučinskas.

Devynioliktoji „Praeivių“ laida lankosi Lietuvos šiaurės vakaruose – Skuodo rajone. Savivaldybės centre sutiktas gyventojas Vidmantas baidosi klausimų apie problemas, sako, viskas šalyje gerai.

„Aš laikausi tokios taisyklės: iš Vilniaus, kai važiuoji į Skuodą, yra 350 kilometrų, o iš Skuodo į Vilnių – lygiai tiek pat. (...) Vienybės trūksta, daug negatyvo. Lietuva per maža šalis, esam surišti viens su kitu, o tie atstumai… sėdi ir važiuoji“, – sako Skuodo rajono kultūros centro administratorius Vidmantas.

Tuo metu masažo paslaugas Skuode teikianti Asta pasakoja, kad iš esmės pakeitė savo karjerą – prieš daugiau nei metus meno mokykloje dar mokė vaikus.

„Esu kardinaliai pakeitusi savo veiklą, iš muzikantės patapau masažuotoja. Turbūt viskam ateina savas laikas. Juokiuosi, kai hobis pradeda trukdyt darbui, reikia rinktis hobį. (...) Lepinu moteris Skuodo, gražinu“, – džiaugiasi Asta, pridurdama, kad rajonas pamažu traukiasi, galėtų gyventi daugiau žmonių.

Dėl karo smarkiai išaugus degalų kainoms bei Europos Komisijai paraginus mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, Skuodo rajone sutikti gyventojai sako, kad elektromobilio šiandien nepirktų. Tai daugiausia susiję su, jų nuomone, per mažai išvystyta infrastruktūra.

„Šiandien nesirinkčiau, girdėjau, kad jau gali nuvažiuot su vienu užsikrovimu iš Skuodo į Vilnių, bet žiemą nenuvažiuosi. Turėsi sustot kažkur Kryžkalny, gerti pora valandų kavytę, kad galėtum važiuoti toliau“, – svarsto Skuodo gyventoja Irena, daugybę metų dirbanti draudimo rinkoje.

Ved. Edvinas Kučinskas

Aštuonioliktoji „Praeivių“ laida keliauja Šakių rajono savivaldybėje – tiek centriniame mieste, tiek aplinkinėse gyvenvietėse. Šakiuose sutikta gyventoja Marija ragina ieškoti daugiau pozityvo.

„Žinoma, pradėtum ieškoti tų bėdų, tai rastum. Bet gal reikia pozityviau žiūrėti į gyvenimą. (...) Aš gyvenu viena, pensija yra tokia, kokia yra, jeigu pasiskaičiuoji, išsiverti. Nieko tokio, žmonės gyvena dar blogiau, kai pagalvoji pasauly kaip viskas yra“, – sako pensininkė Marija.

Tuo metu pasienyje esančio Panovių kaimo gyventojai skundžiasi, kad yra apsupti žvyrkelio – nors kaimo gatvės asfaltuotos, norint čia patekti, reikia dardėti kelis kilometrus.

„Čia mūsų pati pačiausia bėda, atskirti nuo gyvenimo į visus kraštus. Nors šitas ruožas žemėlapy prieš daugybę metų pažymėtas kaip asfaltas. Vasarą pravažiuoja turistai, rodo į žemėlapį ir nesupranta“, – aiškina Panovių parduotuvės pardavėja Lijana.

Savo ruožtu Kudirkos Naumiesčio gyventojai džiaugiasi istorine miesto svarba ir puoselėja Lietuvos himno kūrėjo atminimą.

„Man atrodo labai įdomus faktas, kad būtent pas mus parašė šį himną. Muziejus stovi būtent toje vietoje, kur buvo ir parašyta „Tautiška giesmė“. Be to, iš pradžių Kudirka buvo lenkiškų pažiūrų“, – pasakoja nuo vasario V. Kudirkos muziejaus edukatore dirbanti Vilniaus universiteto absolventė, Kudirkos Naumiesčio gyventoja Marija.

Šakių rajone sutiktų gyventojų nuomonės dėl kai kurių politikų siūlomo patariamojo referendumo išsiskiria – vieniems idėją palaikant, kiti griežtai ją atmeta. Kaip skelbta anksčiau, dalis parlamentarų nori paklausti, ar reikia Konstitucijoje įtvirtinti, kad teisiniai šeimos santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės bei tėvystės.

„Aš esu už tai, kad žmonės būtų laimingi. O kokia forma, nu koks man skirtumas. Svarbu, kad žmogus rado meilę ir viskas“, – mano šokių mokytoja Aušra.

Ved. Edvinas Kučinskas

Septynioliktoji „Praeivių“ laida atvyko į Panevėžį. Čia, kaip ir visoje Lietuvoje, šią savaitę prasidėjo Nacionalinė bibliotekų savaitė, todėl Laisvės aikštėje veiklas gyventojams siūlo Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos darbuotojai.

„Žmonės bibliotekomis naudojasi, bet potencialo dar yra. Nes apie dešimt ar dvylika procentų panevėžiečių lankosi bibliotekose. Kita vertus, Panevėžys turi labai daug kultūros įstaigų, tai galbūt kai kurie nebespėja“, – svarsto neplanuotai sutikta Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos direktorė Loreta.

Vaikštant miesto gatvėmis, jaučiasi didmiesčio ypatumai – didesnė žmonių, parduotuvių ir įvairių paslaugų koncentracija. Tačiau pensininkei Vitalijai tai neprilygsta sostinės šurmuliui.

„Man tai labai jaukus, geras miestas. Buvau pas anūkę, gyvena Vilniuj, tai pakraupau nuo transporto spūsčių, susisuko galva. Galvoju – ne, greičiau atgal į Panevėžį. Kas ieško, tas visko čia randa“, – sako visą gyvenimą personalo atrankos specialiste dirbusi senjorė Vitalija.

Panevėžyje sutikti gyventojai mano, kad valstybė turėtų suteikti daugiau laisvės antrojoje pensijų pakopoje sukauptiems pinigams valdyti. Dauguma pašnekovų taip pat pripažįsta ne iki galo suprantantys, kas yra anuitetas.

„Nežinau, bet reik, kad nebūtų privaloma. Mano pinigai, ką noriu, tą darau. Geriau tegul patys žmonės reguliuojasi. Va, dabar davė pasiimt, pasipylė mašinos, butai, kas kam reikia“, – mano Panevėžio gyventojas Juozas.

Ved. Edvinas Kučinskas

Šešioliktoji „Praeivių“ laida lankosi Kėdainiuose – šių metų Lietuvos kultūros sostinėje. Nors savaitgalis čia pilnas istoriniu senamiesčiu besigrožinčių lankytojų, mieste galima sutikti ir vietos gyventojų.

„Žinot, senas žmogus mažai jau vaikšto. Anksčiau dirbau, o dabar… tų žmonių nėra jau senų, o jaunimas su seniais nelabai užsiima. Šiaip, gerai laikausi. Vaikai maisto atveža, paduoda, pasidarau dar pati“, – sako pensininkė Jadvyga.

Tuo metu šalia Didžiosios Rinkos aikštės sutikta asociacijos „Kėdainių Samariečiai“ vadovė Sonata sako, kad šiuo metu paramą vietos gyventojams teikia kelios dešimtys savanorių, kurių specialiai ieškoti nereikia.

„Vidutiniškai per dieną keturiasdešimt penki žmonės apsilanko. Bet man smagesnis ir didesnis skaičius – keturi. Tiek išleidom į gyvenimą, jie pradėjo dirbti. Kai žmogus be nieko, be vilties, be motyvacijos per dvejus metus tampa darbo rinkos dalyviu“, – pasakoja „Kėdainių Samariečių“ vadovė Sonata.

Kultūros pilnuose Kėdainiuose galima sutikti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistų. Smalsiai fotografuojantis Maršalas iš Nyderlandų atskleidžia, kad Lietuvoje pirmiausia lankosi dėl darbo.

„Dirbame su „Kormotech“, tai gamykla, kuri gamina maistą gyvūnams. Mes čia įdiegėme naujos technikos iš Nyderlandų, todėl aš lankausi Lietuvoje. Tai mano pirmas kartas, patirtis kitokia nei iki šiol. Nes dažnai tenka keliauti, o Lietuva neprimena nei Lenkijos, nei Vengrijos, nei Slovakijos“, – sako turistas Maršalas.

Kėdainių rajone sutikti gyventojai sako, kad mokslas privalo judėti pirmyn, todėl normalu, jog retsykiais įvairios ekspedicijos gali kainuoti labai daug. Tokia įžvalga jie pasidalijo paklausti, ką mano apie neseniai įvykusią istorinę keturių astronautų kelionę Mėnulio link. Nors šią misiją stebėjo kone visas pasaulis, dalis amerikiečių svarstė, kad ji gerokai per brangi.

„Žmonės, kurie žengia nors vieną žingsnelį toliau to, ką mes kaip faktą žinom, tai jie mano akyse yra didvyriai. Jeigu mes sėdėtumėm galvodami, o kam reikia, tai turbūt dar olose pieštumėm piešinius“, – svarsto Kėdainių gyventoja Sonata.

Ved. Edvinas Kučinskas.

Penkioliktoji „Praeivių“ laida atvyko į Širvintas. Šalia savivaldybės sutikta kultūros centro folkloro kolektyvo vadovė Stasė pasirinko dirbti ir sukakus pensiniam amžiui.

„Aš manau, kad žmonėm reiktų turėti daugiau pozityvo. Jie pavargę, įsitempę, reikia truputį atsipalaiduoti. Kadangi dažnai važinėju į užsienį, mano dukra gyvena, labai daug pasiėmiau sau gero. Nebesureikšminu smulkmenų, daugiau dėmesio sau skiriu“, – paklausta, kaip mums sekasi Lietuvoje sako Širvintų gyventoja Stasė.

Tuo metu miesto centre esantis Širvintų tvenkinys bei vienoje jo pusėje gyventojams ir svečiams įrengtas paplūdimys daugiau dėmesio sulaukia vasarą. Tačiau vietos gyventojams patinka, kad aplinka čia tvarkinga, galima pasiekti abu krantus pėsčiųjų tiltu.

„Čia buvo tas pliažas labai gražiai patvarkytas. Žolytę apsodino, nes buvo paprasta pieva. Aišku, buvo galima gulėti, bet dabar išvis gerai“, – pasakoja gyventoja Živilė, keliolika metų administruojanti ugniagesių darbo grafikus.

Širvintų rajono savivaldybėje sutikti gyventojai sako, kad pastaraisiais metais sulaukė informacijos, kaip reikėtų elgtis kilus ekstremalioms situacijoms. Tačiau, jeigu prireiktų staiga evakuotis dėl didžiulio gaisro ar, pavyzdžiui, cheminės avarijos, ne visi žino, ką darytų.

„Iškart ne, nepasakyčiau. Nu, turiu aš kaimą, gal į kaimą išvažiuočiau. Bet evakuotis… nežinau. Informacijos tai yra, kultūros namuose. Sprendžiamas tas dalykas“, – sako Širvintų gyventojas Saulius.

Ved. Edvinas Kučinskas

Keturioliktoji „Praeivių“ laida lankosi Švenčionių rajono savivaldybėje. Iš pradžių – savivaldybės centre, kuriame sutikta bei niekur neskubanti senjorė Olga stumiasi pirkinių karutį miesto gatvėmis.

„Nu laikomės, viena gyvenu, pragyvent gerai, Lietuvoj gerai. Tik kad neramu pasauly. Neramumai trukdo jaunimui, vaikams trukdo. [Baltarusijos] pasienyje nelabai malonu, aš tai pergyvenu daugiau dėl jaunimo, nes ir kainos kyla, viskas kyla“, – pasakoja šv. Velykoms besiruošianti pensininkė Olga.

Tuo metu Švenčionėliuose veiksmo stebėtinai daugiau. Greičiausiai taip yra ir dėl šiame mieste esančios geležinkelio stoties. Šalia jos veikia keturi furgonėliai, kuriuose teikiamos įvairios paslaugos. Viename iš jų įsikūrusi kirpykla, viduje padabinta lengvai provokuojančiais grafičiais.

„Čia Švenčionėliai bendradarbiauja su Europos Sąjunga, siekiant skatinti smulkų ir vidutinį verslą. Nu, tokia meniška kirpykla. Kadangi gyvenau Berlyne, ten labai daug grafičio. Tai galvoju, reikia kažkaip nestandartinį meną priimt. Va, turim tokią Moną Lizą, šokančią su aukštakulniais“, – savo darbo vietą apibūdina jau metus Švenčionėliuose gyvenantis kirpėjas Janušas.

Kitoje gatvės pusėje, šalia geležinkelio bėgių, stovi nedidelis šviesus namas. Šiame poste traukinių laukia Lietuvos geležinkelių darbuotoja Irmina.

„Jeigu važiuoja iš Pabradės ir reikia į ketvirtą kelią, reikia pervesti du iešmus. Aš pervedu juos, užblokuoju maršrutą ir traukinys važiuoja toliau. O ten budėtoja atidaro šviesoforus. Man budėtoja per raciją pasakys. Yra raktas, ten mechanizmas“, – aiškina į darbą Švenčionėliuose iš Visagino važiuojanti Irmina.

Švenčionių rajono savivaldybėje sutikti gyventojai taip pat reaguoja į pastaruoju metu garsiai skambėjusią aktualiją. Žmonės sako teigiamai vertinantys naujausią Vyriausybės siūlymą sugriežtinti bausmes smulkiems vagišiams, kurie vis neša prekes iš prekybos centrų.

„Galiu atsakyt tiksliai. Aš dirbau septynerius metus parduotuvėse. Ir kiek prisiklausiau… matyt pati nemačiau, bet gaudyt teko. Aišku, policija atvažiuoja, protokolus rašo, bet jų tiek daug. Reikia, aš manau, kad reikia kažką stipraus“, – svarsto Irmina.

Ved. Edvinas Kučinskas