Trisdešimt septintoji „Praeivių“ laida keliauja Vilkaviškio rajono savivaldybėje. Jos centriniame mieste galima sutikti nemažai įvairiomis veiklomis užsiimančių žmonių. Tuo metu dar šiltomis rudens dienomis džiaugiasi niekur neskubančios senjorės.

„Vienišos jau, tai ką ten namie. Susėdę ir šnekam apie jaunystę. Gražiausi prisiminimai buvo jaunystėj. Ir dabar gerai. Ko senjorams trūksta? Nieko“, – pasakoja kartu su seserimi ant suoliuko Vilkaviškio centre sėdinti Elena.

Vaikštant Vilkaviškyje, neįmanoma nepastebėti kone ryškiausio miesto simbolio – autobusų stoties, kurios pastato architektūra neatsiejama nuo čia augančių medžių.

„Vieta visiškai neeilinė. Tai yra Suvalkijos pažiba, pati gražiausia autobusų stotis visoje Lietuvoje. (...) Jeigu atvažiavot į Vilkaviškį, bet neatėjot į stotį, Vilkavišky nebuvot“, – užtikrintai sako autobusų stotyje dirbanti Kristina.

Savo ruožtu Vilkaviškio sporto klube dirbantis Ramūnas pasakoja ir pats toliau sportuojantis. Paklaustas, kaip vertina šiuolaikinio jaunimo fizinę ištverme, sako, kad berniukams reikėtų leisti mažiau laiko prie ekranų.

„Ką daryt? Nuo tų kompiuterių berniukus nutraukt, ypač. Silpnesni žymiai. Mergaitės normaliai, su berniukais bėda. Pasikeitė, matai, mityba, atėjo visokia sintetika“, – apie vaikų fizinį pasirengimą svarsto Vilkaviškio sporto klube dirbantis Ramūnas.

Susisiekimo ministerijai svarstant, kaip keisti dviratininkų lenkimo taisykles, Vilkaviškio rajone sutiktų gyventojų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Dauguma norėtų, kad automobiliui lenkiant dviračio vairuotoją, būtų leidžiama kirsti ištisinę liniją, tačiau ministerija tokį variantą atmetą.

„Aš galvoju, dviratininkams reikėtų palikti truputį to atstumo. Aišku, ir jie patys turėtų link dešinės pusės pasitraukti kuo daugiau. Bet manau, kad nieko tokio kirsti tą ištisinę, nes nežinai, kas gali nutikti. Gal tas dviratininkas susimėtys ir pargrius“, – apie dviratininkų lenkimo taisykles svarsto Kybartuose šunų kirpyklą turinti bei įvairius renginius organizuojanti Monika.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimt šeštoji „Praeivių“ laida lankosi Pakruojo rajone. Darbo dieną mieste gana tuščia, popiet padaugėja iš mokyklos grįžtančių vaikų, dalis gyventojų rūpinasi buitiniais klausimais įvairias paslaugas teikiančiose erdvėse.

Pakruojyje neplanuotai sutikta Jurgita sako pastebinti, kad žmonės kartais uždari, svarsto, gal jie baiminasi įtemptos geopolitinės situacijos.

„Žmonės galėtų būt gal draugiški, visi tokie susiraukę. Na gal čia įtakoja karas Ukrainoje. Toks sumišimas, baimė, dauguma žmonių serga depresija. (...) Koją kišą ta nežinia, ar čia kažkam ruoštis, nesiruošti“, – pasakoja Pakruojo gyventoja Jurgita.

Tuo metu vienas ryškiausių traukos objektų rajone yra Pakruojo dvaras – tai vienas didžiausių ir geriausiai išlikusių dvarų ansamblių Lietuvoje, esantis prie Kruojos upės. Vienam komplekso viešbučiui vadovauja Vadimas.

„Kiekvienas dvare dirbantis žmogus turi oficialias pareigas ir dvaro pareigas. Mano oficialios pareigos – viešbučio vadovas, o dvaro pareigos – hofmaršalas“, – sako Vadimas.

Lietuvą sukrėtus kunigo pedofilijos skandalui, Pakruojo rajone sutikti gyventojai mano, kad norėdama atgauti visuomenės pasitikėjimą, bažnyčia turėtų atsiprašyti ir viską viešinti. Kitaip, pasak pašnekovų, dešimtmečius besitęsianti problema toliau liks ignoruojama.

„Čia yra brudnas dalykas. Bažnyčiai labai daug reikia pasistengt. Viską slepia, ar ne taip yra? Reik neslėpt, reik viešint!“ – svarsto Pakruojo gyventojas Rimgaudas.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimt penktoji „Praeivių“ laida domisi, kaip laikosi Kaišiadorių rajono gyventojai. Šalia automobilių magistralės įsikūręs miestas įvairiomis veiklomis traukia aplinkinių kaimų gyventojus. Pavyzdžiui, Kaišiadoryse sutikta Laima čia atsikėlė visai neseniai dėl savo sveikatos, tačiau stengiasi į gyvenimą žvelgti pozityviai ir toliau šoka linijinius šokius.

„Žmogus prie visko turi prisitaikyti ir nedejuoti, daryti tai, kas jam patinka. (...) Dabar dar pakeliauju, iki pensijos turėjau savo verslą. Auginau triušius, turėjom skerdyklą europinių standartų, taip atlaikiau dešimt metų, paskui pardaviau“, – pasakoja Kaišiadorių gyventoja Laima.

Šiek tiek sunkiau laikosi Algirdas, nes valstybės skiriama išmoka negalią turintiems žmonėms, pasak jo, sparčiai kylančioje ekonomikoje, kai brangsta paslaugos ir maistas, reikšmingai nepadeda išgyventi. Todėl jis stengiasi dirbti bent puse etato.

„Neišgyveni iš neįgalumo, ne. Viskas brangu, tiek mokesčiai, tiek maistas. (...) Norėčiau ir viso etato, dantis sukandęs. Vis tiek, darbas yra nauda: ir į kišenę, ir pabendrauji. Nebūni kaip pripučiamas maišas, kai valgai ir valgai“, – guodžiasi Kaišiadorių gyventojas Algirdas.

Stipriai vėtrai palikus kelis šimtus tūkstančių vartotojų be elektros, Kaišiadorių rajone sutikti gyventojai mano, kad dalį skirstomojo tinklo reikia pakišti po žeme, o kai kuriose vietose – didinti proskynas. Žmonės ragina kiekvieną situaciją vertinti individualiai, suprasdami, jog vadinamasis kabeliavimas yra labai brangus.

„Ir taip, ir taip gerai būtų. Properšas didinti… tai aišku, kad po žeme būtų geriausia. Bet juk investicijos“, – svarsto Žaslių geležinkelio stotyje sutiktas Algimantas, atvažiavęs po stiprios audros sutvarkyti šeimos kapų.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimt ketvirtoji „Praeivių“ laida keliauja Ignalinos rajone. Čia galima sutikti daugybę dviratininkų, besimėgaujančių Aukštaitijos nacionaliniu parku. Ignalinos rajono turizmo informacijos centro specialistė Ieva sako, kad žmonės dažnai atvyksta traukiniais.

„Rodom viską – šventes, bendruomenių rengiamus dalykus, jų identiteto kelią. Daug turistų turim, kurie atvyksta traukiniu į Ignaliną, nes tai yra patogu, pigu ir greita“, – pasakoja Ignalinos gyventoja, turizmo informacijos centro specialistė Ieva.

Tuo metu Stripeikių kaimą garsinančio Senovinės bitininkystės muziejaus prieigose sutiktas medžio drožėjas Vitas pardavinėja medų. Sako, padeda draugui, sezono metu gyvendamas jo sodyboje.

„Čia gera, nes ir ežerų kraštas, ir miškai, ir grybauju, ir žvejoju, čia labai liuks. (...) Stripeikių kaime aš gyvenu, atvažiuoju iš Utenos, pusę metų aš čia lankausi, bitininko sodyba yra, aš toj sodyboj gyvenu“, – sako Ignalinos rajone sutiktas Vitas.

Lietuvoje vasarą vis pasitaikant audringiems orams, dalis Ignalinos rajone sutiktų gyventojų sako mėginantys apsaugoti savo turtą iš anksto, pavyzdžiui, apsidrausdami namus. Tačiau pašnekovai pripažįsta, kad daug apie galimus stipraus vėjo ar škvalo padarinius negalvoja.

„Medelius kokius patvarkom, stogelius pasitvirtinam, vis tiek, pasižiūri, kad nesikalatotų, o daugiau tai nežinau. Bandai apsidraust tą turtą“, – svarsto Ignalinos gyventoja Lina.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimt trečioji „Praeivių“ laida ieško žmonių Kauno rajone. Kulautuvoje sutiktas Donatas sako labai vertinantis, kad sveikata vis dar leidžia dainuoti kartu su savo vyrų kolektyvu, kuris kitais metais minės 25 metų jubiliejų.

„Gana nelengva buvo išlaikyt vyrus tiek laiko, problemų visokių: vienas su darbais, kito žmona neišleidžia. Bet vis tiek išsilaikėm, mes taip gerai susigyvenom, kad vienas už kitą dabar kaip mūras stovim“, – džiaugiasi Kulautuvos vyrų ansamblio „Šilokas“ meno vadovas Donatas.

Kulautuvoje taip pat veikia mineralinio vandens biuvetė. Čia nemokamai atsigaivinti sustoja ne tik dviratininkai, bet ir vietos gyventojai, pavyzdžiui, Joana. Pamažu pildydama atsineštus penkių litrų plastikinius butelius, ji pasakoja visą gyvenimą dirbusi gydytoja.

„Buvau reikalinga žmonėms, pakankamai laiko jiems skirdavau. Ne kaip dabar elektroninėje sistemoje. Iki šiol mano pacientai man paskambina ir dar tariasi. Aš apskritai žmones myliu“, – sako Kulautuvos gyventoja Joana.

Europos centriniam bankui raginant žmones pasisakyti dėl naujo eurų dizaino, dauguma Kauno rajone sutiktų gyventojų sako, kad ant banknotų norėtų matyti paukščius. Visuomenės apklausoje siūlomi du variantai – Europos kultūrą atspindinčios asmenybės arba upės ir paukščiai. Vis dėlto, pašnekovai teigia labiausiai mėgstantys dabartinį dizainą.

„Pasižiūrėjau, pirmas įspūdis, kad paukščiai man priimtiniau atrodo. (...) Jeigu būtų galima, aš būčiau už tai, kad nekeistų. Jeigu dėl saugumo reikalavimų, gali būti, kad reikia, tada už paukščių dizainą“, – svarsto Kauno rajone sutiktas Tomas.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimt antroji „Praeivių“ laida atvyko į Telšius. Legendomis apipintas miestas šiandien savo užimtumo jausmu artimas didmiesčiui – įprastą dieną turistus traukia įvairios centre išsibarsčiusios skulptūros, tuo metu vietos gyventojai gausiai braunasi per siauras vienpusio eismo gatves.

Trumpai pasikalbėti sutikusi Nina pasakoja į gyvenimą žvelgianti pozityviai, tačiau pasigenda valdžios pagalbos mažas pensijas gaunantiems senjorams.

„Gyvenam šiaip sau. Tokioj šaly, kur pensijos mažos, kelionių negalim sau leisti. Valstybė turėtų jau nors kažkiek pagerinti mūsų, pensininkų, gyvenimą. (...) Ypač dabar pajutau, kai nueini į parduotuvę, nieko neparsineši, o 30, 40 eurų išleidi“, – guodžiasi Telšių gyventoja Nina.

Savo ruožtu telšiškis Vaclovas visą gyvenimą skyrė krašto apsaugai – nuo darbo pasienyje iki Lietuvos šaulių sąjungos. Savo prisiminimus jis papasakojo vidury automobilių stovėjimo aikštelės.

„Mūsų laikais, prisimeni, juokas ima iš mūsų tos apsaugos, plikom rankom stovėjom. Paskui išdavė gumines lazdas, tada ginklus. Būdavo tokių įvairių, kada pasakydavo, kad OMONAS važinėjasi, muitininkus nuimdavo, o mes, pasieniečiai, pasilikdavom. (...) Nu ir nežinai kada tas OMONAS atvažiuos kaulų laužyti“, – pasakoja Telšių gyventojas Vaclovas.

Sugrįžus svarstymams riboti mobiliųjų telefonų naudojimą visose šalies mokyklose, Telšių rajone sutikti gyventojai sako, kad tokiam sprendimui pritartų. Šiuo metu švietimo ministerija yra parengusi tik rekomendacijas, tačiau galutinį sprendimą turi priimti pačios mokyklos.

„Manau, kad vaikai pamokų metu neturėtų šalia savęs turėti mobilaus telefono. Nors sako, kad tai gali būti papildoma priemonė informacijai susirasti, yra mokyklos aprūpintos įvairiom technologijom, tikrai galima išsiversti be telefono. (...) Bet vaikų be ryšio su tėvais šiuo laikotarpiu irgi palikti nereikėtų“, – svarsto neplanuotai pasikalbėti sutikusi „Telšių žinių“ redaktorė Vilima.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimt pirmoji „Praeivių“ laida keliauja Akmenės rajone. Naujojoje Akmenėje sutikta Vida džiaugiasi vis gražėjančiomis miesto erdvėmis. Nepaisydama pensinio amžiaus, ji sako, kad dar mielai kur nors dirbtų, tačiau abejoja, jog pavyktų rasti mažesnio krūvio reikalaujančią darbo vietą.

„Kai sulaukiau [pensijos], džiaugiausi, o dabar taip norėtųs dar pasidarbuoti. Pilnu etatu nelabai galėčiau, metai savo daro, o pusę etato nelabai kas čia norės jau pagyvenusius priimti. Taip su malonumu pusę etato tikrai eičiau dirbti“, – sako Naujosios Akmenės gyventoja Vida.

Vaikštant miesto gatvėmis, akį patraukia vienas iš šešių kultūros centro padalinių. Jis įsikūręs rūmuose, kurie prieš daugiau nei dvidešimt metų įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

„Įėjus į pastatą ir pamačius, kaip viskas atrodo, dažnai žmonėms nebekyla klausimų, kodėl rūmai. (...) Aplinka šiek tiek kitokia, ne ofisinė, jeigu galima taip įvardinti. Šiek tiek kartais net labiau įpareigojanti pasitempti“, – pasakoja Akmenės rajono savivaldybės kultūros centro renginių organizatorė Jogailė, po studijų Kaune ir gyvenimo Mažeikiuose galiausiai pasirinkusi gimtąjį Akmenės kraštą.

Vilniaus regione tęsiantis vadinamajai šiukšlių krizei, Akmenės rajono gyventojai sako nusiskundimų dėl šiukšlių tvarkymo neturintys. Visi čia sutikti praeiviai teigia, kad atliekas stengiasi kiek įmanoma labiau išrūšiuoti.

„Taip, mes rūšiuojam, jau seniai pripratom ir žinom, kas, kur priklauso. Išvežti – išveža, aš tokių minusinių temų neturiu mūsų kraštelyje“, – svarsto Akmenėje prieš trylika metų gėlių parduotuvę atidariusi Gražina.

Ved. Edvinas Kučinskas

Trisdešimtoji „Praeivių“ laida ieško Vilniaus gyventojų. Daugelis žmonių neplanuotai pasikalbėti nenori, nes sostinės greitas tempas tęsiasi ir vasarą. Tuo metu senjorė Klementina niekur neskuba ir mėgaujasi žaliosiomis miesto erdvėmis.

„Ateini į Vingio parką, tiesiog nuostabu. (…) Anksčiau, kai kojos buvo sveikos, aš ryte ir vakare bėgdavau. Čia treniruoklių gi pilna! Dabar jau sveikatos nebėra“, – pasakoja senjorė Klementina, visą gyvenimą svajojusi būti menininke, tačiau pasirinkusi trumpesnius mokslus, kad galėtų padėti tėvams.

Vasarą Vilniaus centre galima sutikti ir daugybę užsienio turistų. Juos konsultuojanti Sabina sako, kad užsieniečiai vėl vis dažniau renkasi Vilnių, skaičiai panašūs į lygį, kuris buvo prieš pandemiją.

„Mėgstu žmones, mėgstu pakalbėti. (…) Vasarą, ypač liepą, rugpjūtį apie 500–600 žmonių gali būti per dieną. Vasarą greitai duodi informacijos ir išeina, žiemos metu gali užsibūti“, – sako Vilniaus Turizmo informacijos centre dvejus metus dirbanti bei keturias kalbas mokanti Sabina.

Vilniuje sutikti gyventojai mano, kad Lietuvoje savo ateitį planuojantys užsieniečiai turėtų gerbti šalies taisykles. Pašnekovai sutinka, kad vienas pagrindinių sėkmingos integracijos klausimų – valstybinė kalba.

„Manyčiau, kai mes kažkur nuvažiuojam, mes gerbiam tos šalies papročius, nebandom įvesti savo tvarkos. Sakyčiau, kad to paties mes laukiam ir iš svečių, atvykusių pas mus. Būtų gerai, kad jie suprastų viską“, – svarsto vaikams skirtą pramoginį traukinuką šalia Vilniaus Katedros vairuojantis Viktoras.

Ved. Edvinas Kučinskas

Dvidešimt devintoji „Praeivių“ laida domisi, kaip laikosi Varėnos rajono gyventojai. Šis epizodas – išskirtinis, nes žmonės pakalbinti tiek šiais, tiek praėjusiais metais, abu kartus liepos mėnesį. Taip nutiko todėl, kad laidos vedėjas, dar tik kurdamas laidos idėją, pirminę jos versiją įrašė būtent Varėnoje. Tačiau savo mintimis tada sutikę pasidalinti žmonės taip ir liko neištransliuoti.

Šiomis dienomis Varėnos centre pakalbinta Stasė pasakoja, kad mieste aktyviai tvarkomi keliai. Ir tai būtų teigiamas pokytis, tačiau, kaip pastebi pašnekovė, kai kuriose vietose siaurinamos gatvės.

„Iš kitos pusės, kam tie medeliai. Važiuot tai siaura. Ir Vilniuj Šimašius siaurino, medelius statė. O dabar Benkunskas platint nori, vairuotojams negerai. Pas mus Varėnon paėmė pavyzdį iš Šimašiaus“, – juokiasi pensininkė Stasė, pridurdama, kad labai norėtų grybauti, tačiau negali dėl sužeistos kojos.

Tuo metu šiek tiek už Stasę jaunesnis Gintautas skundžiasi, kad Varėnoje jaunimui mažas darbo vietų pasirinkimas, tačiau ir dirbti, pasak jo, ne visi nori.

„Čia Varėnoj darbų nėra, suprantat. Visi važinėja į „Maximas“, į viską. Gamybos nieko beveik nėra. Dabar kai grybai, tai prie grybų žmonės dirba. Kas nori dirbt, tas dirba, o kas nenori, tai nedirba“, – pasakoja varėniškis Gintautas.

Dauguma Varėnos rajone sutiktų gyventojų sako, kad Lietuvoje iš esmės jaučiasi saugiai. Taip jie kalba nepaisant įvairių hibridinių grėsmių iš Rusijos ir Baltarusijos.

„Taip, kadangi esu pakankamai patriotiška ir nusiteikusi likti čia visais atvejais, kaip ir mano visa šeima, kadangi visi labai stipriai prisidedame prie Ukrainos rėmimo, tai jaučiamės saugiai. Kas bus, tas bus“, – sako vaisius ir uogas Varėnoje parduodanti Emilija.

Ved. Edvinas Kučinskas

Dvidešimt aštuntoji „Praeivių“ laida ieško pašnekovų Panevėžio rajono savivaldybėje. Daugiausia jų pavyksta pakalbinti seniūnijos centre, miestelyje Krekenavoje. Čia esančios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos kiemelyje tvarkosi zakristijonas Gediminas.

„Vieną kampą sutvarkai, kitas kampas išlenda. Iš ryto lyja lietus, dabar geresnis oras, tai su žolėm ir kariauju. (...) Man patinka vienam, dabar su traktoriuku vienas važinėju, traktoriukas birbia, galiu ir padainuot, niekas nieko nesakytų“, – juokiasi zakristijonas Gediminas.

Tuo metu prieš beveik dvejus metus Krekenavoje būrys moterų sumanė įkurti bendruomenę. Jos valdybos narė Laima pripažįsta, kad maždaug šimtas vietos gyventojų prisijungė labai greitai, tačiau vis dar sunku juos įtikinti renginius organizuoti kartu.

„Kartais norisi nuleisti rankas. Visiems labai gerai, bet prisikvesti nėra labai lengva. (...) Nežinau, tiesiog noriu. Čia auga mano vaikai, kad ir jiems būtų ką veikt, pasirodyt. Nes šoka vaikai, ateina vaikai, norisi kuo daugiau tą matyt“, – entuziastingai pasakoja Krekenavos gyventoja Laima.

Lietuvos tarnyboms perspėjus, kad socialiniuose tinkluose piktavaliai gali verbuoti vaikus užsiimti vandalizmu, Panevėžio rajono gyventojai sako, jog tai kelia nerimą. Dauguma pašnekovų teigia girdėję specialistų perspėjimus.

„Taip, girdėjau. Iš tikrųjų, visai neseniai tokią naujieną perskaičiau. Sunku tam jaunam žmogui atsispirti, kai yra siūlomi pinigai. Apmaudu, kad nusitaiko niekšeliai. Bet, kita vertus, ką reikėtų daryti… pirmiausia, tėvams savo vaikus perspėti“, – svarsto Panevėžio rajono gyventojas Arvydas.

Ved. Edvinas Kučinskas