ŽINIASKLAIDA IR MES

Pelėsis, prastos grindys, nekokybiški langai ir durys – tokią kai kurių Vilniaus socialinių būstų būklę parodė „Laisvės TV“ tyrimas „Skaidrinam 2.0“. Žurnalistai kėlė klausimus dėl savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ vykdytų viešųjų pirkimų. Tyrime teigiama, kad socialinių būstų remonto darbai buvo patikėti privačiai bendrovei, tačiau bent dalis jų esą atlikti nekokybiškai. Taip pat kelti klausimai dėl galimų šios bendrovės dovanų savivaldybės įmonės darbuotojams. Paviešinti dokumentai ir darbuotojo liudijimas vertė klausti, ar sąskaitose nurodyti darbai ir jų vertė atitiko tai, kas iš tikrųjų buvo padaryta. Reaguodamas į žurnalistinį tyrimą, „Vilniaus miesto būstas“ pradėjo vidinį patikrinimą, o savivaldybė inicijavo nepriklausomą įmonės veiklos auditą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bei Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo ikiteisminius tyrimus dėl galimo sukčiavimo, dokumentų klastojimo, kyšininkavimo ir papirkimo. O Socialinės apsaugos ir darbo ministrė paskelbė ketinanti siūlyti minimalius socialinio būsto kokybės reikalavimus nustatyti įstatymu. Ši istorija parodo, kad žurnalistinis tyrimas gali paskatinti veikti skirtingas institucijas. Žurnalistų pareiga – rinkti faktus, kelti pagrįstus klausimus ir viešinti visuomenei svarbią informaciją, o nustatyti, ar buvo padaryti nusikaltimai, turi teisėsauga.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Beglobių gyvūnų likimas prieš kurį laiką buvo tapęs ginčų objektu Mažeikių rajone. Ten per metus būdavo užmigdoma maždaug 1200 šunų ir kačių, o savivaldybė už tai iš savo biudžeto mokėdavo itin brangiai. Bet bešeimininkių gyvūnų gatvėse tiek daug nebuvo. Rajono laikraštis „Santarvė“ išsiaiškino, kad daugiausia darbo privačiai beglobių gyvūnų priežiūros bendrovei suteikdavo žmonės, panorę atsikratyti savo šunų ar kačių. Už šių gyvūnų paėmimą, karantinavimą, užmigdymą ir utilizavimą bendrovei kasmet būdavo sumokamos šimtatūkstantinės sumos iš savivaldybės biudžeto. Po laikraščio publikacijos savivaldybė ėmėsi analizuoti paviešintus faktus. Specialistai lygino išlaidas su kitais rajonais, o politikai stebėjosi tokia paslaugos kaina. Paaiškėjo, kad kitur tam būdavo išleidžiama gerokai mažiau pinigų. Galiausiai savivaldybė tvarką pakeitė: bendrovei už žmonių atvežamus gyvūnus, kurių jie nori atsisakyti, nebemoka. Pasirūpinti augintiniais turi šeimininkai. Ši istorija parodo, kad regioninė žiniasklaida gali iškelti problemą ir paskatinti vietos valdžią ieškoti sprendimo. Kartais pokyčiui pakanka patikrinti skaičius, užduoti klausimus ir parodyti, kur iš tikrųjų nukeliauja mokesčių mokėtojų pinigai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Čekiukai ir sąskaitos 2009-ųjų pavasarį sukėlė vieną didžiausių politinių skandalų Jungtinėje Karalystėje. „The Daily Telegraph“ gavo beveik šešių su puse šimto parlamentarų penkerių metų išlaidų duomenis – apie du milijonus dokumentų: sąskaitų, prašymų kompensuoti išlaidas, net ranka rašytų pastabų. Išnarstyti tiek medžiagos atrodė neįmanoma. Bet žurnalistai rankų nenuleido - kruopščiai nagrinėjo dokumentus, tikrino faktus ir ėmė skelbti vieną istoriją po kitos. Paaiškėjo stulbinančių dalykų – mokesčių mokėtojų buvo prašoma apmokėti prabangius baldus, sodininkų darbus, desertų rinkinius, net tvenkinyje įrengtą namelį antims. Dar svarbiau – kai kurie politikai naudojosi sistemos spragomis.  Keisdami pagrindinio būsto deklaraciją, jie siekė gauti didesnes kompensacijas. Publikacijos sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Politikams teko dalį pinigų grąžinti, kai kuriems – pasitraukti, keli buvo nuteisti, o parlamentarų išlaidų kontrolės sistema buvo reformuota. Ši istorija parodė tiriamosios žurnalistikos galią paversti kalną dokumentų visuomenei svarbia informacija. Kruopščiai tikrindama, kaip leidžiami mokesčių mokėtojų pinigai, žiniasklaida padeda kontroliuoti valdžią ir primena: atsiskaityti reikia už kiekvieną išleistą centą.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Viskas prasidėjo nuo, regis, paprasto įsilaužimo. Vykstant JAV prezidento rinkimų kampanijai, 1972-ųjų birželį penki vyrai buvo sučiupti Demokratų partijos būstinėje, Vašingtono „Watergate“ pastate. „The Washington Post“ žurnalistams kilo klausimas: kodėl įsilaužėlių pėdsakai veda demokratų  politinio varžovo, prezidento Richardo Nixono, aplinkos link? Atsakymo jie ieškojo ištisus mėnesius. Kalbėjosi su informuotais šaltiniais, tikrino dokumentus, sekė pinigų kelią. Baltieji rūmai kaltinimus neigė. Žurnalistai patyrė spaudimą, bet tyrimo nenutraukė. Žiniasklaida šios istorijos, pramintos Votergeito skandalu, nepaleido. Ja susidomėjo teisėsauga ir JAV Senatas. Tyrimas pasiekė Baltuosius rūmus. Ėmė aiškėti politinio šnipinėjimo ir piktnaudžiavimo valdžia sistema. Reikalavimui paviešinti slapta darytus prezidento pokalbių įrašus R. Nixonas priešinosi, tačiau Aukščiausiasis Teismas nurodė juos perduoti tyrėjams. Įrašai atskleidė pastangas trukdyti tyrimui ir nuslėpti nusikaltimą. Galiausiai, gresiant apkaltai, R. Nixonas atsistatydino. Votergeito istorija parodė, kodėl valdžią turi stebėti nuo jos nepriklausoma žiniasklaida. Kartais žurnalistų darbas yra nepatikėti pirmuoju atsakymu, tikrinti faktus ir nepaleisti istorijos tol, kol paaiškėja, ką mėginama nuslėpti.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.