Centro partijos Europoje suka galvą, kaip reaguoti į kylantį kraštutinių politinių jėgų, ypač, dešiniųjų, populiarumą. Ilgą laiką taikyta izoliacijos strategija, kai tradicinės partijos uždarydavo galimybę radikalioms jėgoms ateiti į valdžią, nebeatrodo optimali. Viena vertus, taip vadinamos vaivorykštinės koalicijos neretai pačios išgyvena vidines įtampas ir nesutarimus. Kita vertus, tradicinės partijos sunkiai gali ignoruoti aiškius signalus iš rinkėjų, kadangi kraštutinės jėgos ne tik kad patenka į parlamentą, bet rinkimuose užima pirmąsias vietas.
Apie Europos tradicinių partijų krizę Žinių radijo laidoje „Europos gidas" kalbėjo Vilniaus politikos analizės instituto politologas Matas Baltrukevičius bei Europos užsienio reikalų tarybos asocijuotas tyrėjas Justinas Mickus.
J. Mickus sutinka su daugeliu politikos analitikų, kurie sieja populistinių partijų populiarumą su pastarųjų metų įvykiais, pavyzdžiui, aukšta infliacija ar pandemija, tačiau pašnekovas kartu išskyrė dar vieną, ne taip dažnai minimą priežastį. Pasak J. Mickaus, per pastaruosius dešimtmečius ES išsivystė situacija, kai pagrindinis veiksmų koordinavimas vyko politikams ne atsižvelgiant į savo atskirų valstybių visuomenes bei jų lūkesčius ir preferencijas, o veikiau didesnę svarbą suteikiant bendriems transnacionaliniams interesams ir vyriausybių tarpusavio konsensusui. Nors ir priimant sprendimus stokota aiškaus santykio tarp visuomenių ir vyriausybių, ilgą laiką toks modelis veikė, nes ES narėms pavykdavo gana lengvai susitarti dėl bendros krypties, tačiau, J. Mickus pabrėžė, kad pastarųjų metų įvykiai susitarimą tarp vyriausybių padarė ypatingai sunkų.
Politikos analitiko teigimu, ES valstybių interesai vis labiau išsiskiria, o tai prisideda prie bendrijos politinio neefektyvumo. Pavyzdžiui, Vokietijos griežta fiskalinė pozicija smarkiai susiaurina kompromiso ribas. Taigi politiniai sprendimai neretai neatitinka problema mąsto ir todėl kartu elektorato lūkesčių. Pašnekovas konstatavo, kad ES nebėra gero santykio tiek tarp vyriausybių, tiek tarp vyriausybių ir jų visuomenių. Būtent šita terpė, pasak J. Mickaus, sukūrė puikias sąlygas iškilti radikalioms jėgoms.
M. Baltrukevičius tuo tarpu atkreipė dėmesį, kad radikalios jėgos Europoje skiriasi viena nuo kitos, pavyzdžiui, Ukrainos ar ekonominės politikos klausimais, tačiau šias partijas iš esmės vienija du dalykai: migracijos politika ir skeptiškas požiūris į ES. Pastarąjį aspektą, politologu teigimu, lemia ir J. Mickaus išskleista mintis. Pasak M. Baltrukevičiaus, daug žmogaus kasdieniam gyvenimui įtaką darančių sprendimų priimama nebe nacionaliniam, o europiniam lygmenį, todėl žmonės jaučiasi neįtraukti į politinį procesą.
Politologas, paklaustas kokią strategiją, izoliavimo ar integravimo, turėtų rinktis centro partijos, pabrėžė, jog atsakymas priklauso nuo to, koks yra tradicinių partijų tikslas. Jeigu susiduriama vienkartine ir trumpalaike politine situacija, tada, politologo teigimu, iš tiesų svarstytinas izoliavimo variantas. Vis dėlto, pašnekovas akcentavo, jog pirmiausia centro partijos dorotis turėtų ne su dabartinės situacijos padariniais, o su priežastimis, t. y. kodėl rinkėjai jaučiasi neišgirsti ir nebepasitiki tradicinėmis partijomis. Be to, politologas pabrėžė, kad radikalų izoliavimas nuo valdžios įteikia naują kozirį radikalams, nes antisisteminės jėgos gali pozicionuoti save, kaip vieninteles siūlančias realią alternatyvą. Politologo teigimu, esminis faktorius stabdantis radikalias jėgas yra jų pačių vidinis susiskaldymas.
M. Baltrukevičius taip pat pastebėjo, kad kraštutinių dešiniųjų populiarumas įtakoja tradicinių partijų diskursą, ypač migracijos politikoje. Pasak politologo, daugelis priemonių, kurios anksčiau buvo laikomos radikaliomis, dabar naudojamos tų pačių centro partijų ir migracijos politika Europoje iš tiesų yra griežtinama.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
