Europos Parlamento rinkimai lėmė sustiprėjusias centro ir kraštutinės dešinės partijų pozicijas, o liberalai ir žalieji neteko daugiausia mandatų palyginti su praėjusia kadencija. Dabar, kai europinių partijų pasiskirstymas Parlamente yra aiškus, prasideda derybos dėl koalicijos. Europos liaudies partija dar labiau sustiprino savo pozicijas per šiuos rinkimus ir bus esminė jėga koalicijoje, tačiau klausimas dėl koalicijos partnerių kol kas lieka atviras.
Europos užsienio reikalų tarybos asocijuotas tyrėjas Justinas Mickus Žinių radijo laidoje „Ką žinome apie Europos Parlamentą?“ teigė, kad koalicijai sudaryti Europos liaudies partijai užtektų liberalų ir kairiųjų palaikymo, nes šios partijos kartu turi 400 vietų Parlamente, o daugumai reikia 361 balso. Vis dėlto, politikos analitikas akcentavo, kad svarbiausias balsavimas vyks dėl Europos Komisijos pirmininko posto, o per jį dažniausiai bent 10 proc. parlamentarų balsuoja ne pagal savo frakcijos poziciją. Taigi, papildomos paramos Ursulos von der Leyen kandidatūrai, kuriai aiškių alternatyvų bent jau kol kas nėra, reikės ieškoti žaliųjų arba kraštutinių dešiniųjų frakcijose.
Pasak J. Mickaus, žaliųjų frakcijos prisijungimas prie koalicijos būtų parankus tiek pačiai Europos žaliųjų partijai, tiek dabartinei EK pirmininkei. „Ji jaučiasi stipriau. Mano akimis, ji vis dar nėra pardavus savo sielos, kad eitų su bet kuo vardan valdžios. Ji turi savo įsipareigojimą vykdyti žaliąją bei socialią politiką ir tikriausiai priimtų tokį konstruktyvų, pragmatišką žaliųjų įsipareigojimą dirbti koalicijoj. Taigi, labiau manau, kad nebus koalicijos su Europos konservatorių ir reformistų partija“, – kalbėjo politikos analitikas.
Žaliųjų frakcija, jei bus koalicijos dalimi, veikiausiai norės tęsti Žaliojo kurso įgyvendinimą. J. Mickaus teigimu, dėl dešiniųjų partijų, kurios argumentavo už labiau subalansuotą Žaliąjį kursą, pergalės tam tikri reguliavimai gali būti peržiūrėti, tačiau radikalių pokyčių aplinkosaugos politikoje nereikėtų tikėtis. Pašnekovas akcentavo, kad dalis Žaliojo kurso korekcijų, pavyzdžiui, padaryti jį labiau draugišką pramonei, nėra kažkuo blogi ir nesulauktų opozicijos iš žaliųjų. Be to, J. Mickus atkreipė dėmesį į tai, jog U. von der Leyen pati neinicijavo posūkio link labiau pragmatiškos ES žaliosios politikos ir dabar, kai jos pozicijos po rinkimų sustiprėjo, ji turėtų rasti bendrų taškų su žaliųjų frakcija.
Vis dėlto, pasak ES eksperto, du klausimai, dėl kurių gali kilti įtampų koalicijos viduje, yra vidaus degimo variklių draudimas, kuris turėtų įsigalioti nuo 2035 m., ir bioįvairovės bei ekosistemų apsauga.
Tiesa, ES artėjančius penkerius metus tikrai svarbus bus ne tik Žaliasis kursas, bet ir kiti strateginiai klausimai. Pasak buvusio Lenkijos premjero Mateuszo Morawieckio, tokių yra trys. Be žaliosios politikos, ES dar taip pat siekia smarkiai sustiprinti savo gynybinius pajėgumus bei padidinti ekonominį Europos konkurencingumą. M. Morawieckio manymu, visų šių tikslų ES negali įgyvendinti kartu, todėl turėtų atsisakyti Žaliojo kurso.
J. Mickus pripažįsta įtampas tarp šių skirtingų tikslų, tačiau kartu pabrėžė, kad dalinai jas išspręsti galėtų didesni ES finansiniai pajėgumai. „Vienas dalykas, ko neverta pamiršti, yra, kad nereikia traktuoti dabartinio ES biudžeto ir fiskalinių pajėgumų, kaip įšaldytų ir nepajudinamų. Galbūt dalį šių įtampų galima išspręsti darant tai, ką jau daugybę metų kalba Komisija, mažos valstybės ir analitikai, t. y. padidinti fiskalinius pajėgumus“, – kalbėjo pašnekovas.
Tiesa, J. Mickus sutinka, kad buvusio lenkų premjero pozicija atspindi paplitusią jauseną Europoje. Pašnekovo teigimu, Europoje formuojasi požiūris, kad ES jau gana daug pasiekė mažindama CO2 emisijas, o tuo tarpu kitos šalys, kurios netaiko sau aplinkosauginių reikalavimų, smarkiai investuoja į ekonomiką bei saugumą ir tokiu būdu lenkia Europą.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.
