Jau kurį laiką viešojoje erdvėje kalbama, kad politinės kultūros standartai smuko žemiau plintuso. Tai neretai siejama su politikų tarpe įsigalėjusiu trumpizmu – reiškiniu, kai bet koks skandalas bandomas gesinti ne atsakomybės prisiėmimu, o puolant pačią žiniasklaidą, kuri jį paviešino. Kuriami išgalvoti naratyvai, kaltinama opozicija, atsisakoma komentuoti esmę, prisidengiama teisinėmis – bet ne moralinėmis – normomis. Praėjusioje Seimo kadencijoje pasitraukimo iš ministro posto buvo reikalauta iš Dainiaus Kreivio, kai paaiškėjo, kad jam priklauso dalis „Ignitis grupės" akcijų. Vilnijo ir vadinamieji čekučių skandalai – trauktis reikalauta Gintarės Skaistės, Jurgitos Šiugždinienės ir Simono Kairio. Tačiau reakcijos į juos buvo labai skirtingos: J. Šiugždinienė atsistatydino, G. Skaistė grąžino pinigus ir liko poste, o S. Kairys apskritai nesiėmė jokių veiksmų. Dėl žiniasklaidos paviešintos istorijos iš pareigų pasitraukė ministrė Monika Navickienė. Nejaukiai jautėsi ir prezidentas, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) paskelbė, jog jis kartu su ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu pažeidė įstatymą „Operos fantomo" istorijoje. Prezidentūra tuomet situacijos nesureikšmino. Šiandien – dėl lengvatinės paskolos istorijos tenka aiškintis premjerui Gintautui Paluckui.Visgi atrodo, kad nei VTEK išvados, nei pradėti ikiteisminiai tyrimai politinės reikšmės nebeturi. Net patys politikai pripažįsta, kad realių pasekmių dažniausiai sulaukiama tik tuomet, kai yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Ilgiau politikoje esantys prisimena laikus, kai pakako viešo pasipiktinimo ar moralinės atsakomybės, kad pareigos būtų paliktos. Dabar, regis, politikai įgijo imunitetą – ne nuo problemų, o nuo jų pasekmių.Tad, kas pasikeitė? Kodėl prasiplėtė politinės atsakomybės ribos?Laidoje dalyvauja komunikacijos ekspertas ir politikos apžvalgininkas Linas Kontrimas, politologas Vytautas Dumbliauskas, „demokratė" Agnė Širinskienė ir konservatorius Jurgis Razma.Antra dalis. Rusija tvirtina, kad karas Ukrainoje gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jei bus sustabdyta NATO plėtra į Rytus. Esą Jungtinės Valstijos turi parodyti pagarbą Rusijos „saugumo interesams". Anksčiau buvo pasigirdę JAV pareigūnų pareiškimų, kad toks reikalavimas gali būti laikomas „racionaliu". Taip pat spėliota, jog Maskva reikalauja išvesti NATO karius iš Baltijos šalių – nors viešai šis punktas kol kas nebuvo patvirtintas.Artėja NATO viršūnių susitikimas Hagoje, kuriame dar kartą bus svarstoma Ukrainos narystės Aljanse perspektyva. Tačiau jau dabar manoma, jog Aljansas gali būti priverstas šį pažadą sušvelninti ar net atsitraukti nuo jo. Ką tai reikštų? Kiek realu, kad pagrindinis Rusijos reikalavimas – NATO plėtros pabaiga – iš tiesų taps viena iš sąlygų karui nutraukti? Ir kodėl Maskva taip stipriai priešinasi NATO buvimui prie savo sienų?Pokalbis su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Tomu Janeliūnu.
Palaikote Žinių radiją? Prisidėkite prie jo veiklos tapdami jo rėmėjais lietuviškoje platformoje Contribee arba Patreon.