Laidoje dalyvauja: Justinas Dūdėnas, Andrius Ropolas, Nomeda ir Gediminas Urbonai

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/85788/naktinis-ekspresas

Justinas Dūdėnas, Tomas Grunskis, Andrius Ropolas

mp3 failas

a. s. a. Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma Sporto rūmų teritorijos DP

Galiojantys detaliojo Žalgirio teritorijos detaliojo plano reglamentai

Zonos, minėtos pokalbyje su A. Blotniu, pažymetos ant Vilniaus bendrojo plano

Vilniaus miesto bendrojo plano kultūros sporto ir kultūros infrastruktūros brėžinys

  mp3 failas

Aiškinamasis raštas (PDF)

Aiškinamasis raštas (PDF)

Aiškinamasis raštas (PDF)

Aiškinamasis raštas (PDF)

Aiškinamasis raštas (PDF)

Pateikiama architektų sąjungos medžiaga

Justinas: Kadaise šioje teritorijoje buvo Žalgirio stadionas. Dar 2005 m., jai patekus į Ūkio banko rankas, pradėta galvoti, kaip ją toliau vystyti.

Andrius: 2005 m. Massimiliano Fuksas, vienas garsiausių pasaulyje ir Europoje Lietuvių kilmės architektų, sukūrė naują viziją šiai teritorijai. Tai buvo Ūkio banko ir bendrovės „Hanner“ inicijuotas projektas. Tai nebuvo rimtas teritorijos planas, labiau — jo vizija. Visi buvo labai entuziastingi. „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis sakė, kad investuos tiek, kiek reikės. Bet Lietuvos paveldo architektai projektą ėmė stipriai kritikuoti, nes jis „nugriovė“ Sporto rūmus, kliudė žydų kapines, o jo aukščiausias pastatas turėjo konkuruoti su Gedimino kalnu. 2008 m. organizuojamas naujas, jau rimtesnis, Ūkio banko konkursas. Buvo pasiūlytos įspūdingos, Lietuvoje dar negirdėtos premijos (pirma vieta — 80 000 litų). Laimėjo Sigito Kuncevičiaus projektavimo firma A.S.A., pagal kurios projektą buvo parengtas detalusis planas (vėliau kiek pakoreguotas). O prieš porą savaičių įvyko kūrybinės dirbtuvės, skirtos patikslinti šį detalųjį planą.

Justinas: Įdomu tai, kad šį detalųjį planą dar kartą perdarė Vilniaus savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ su Mindaugu Pakalniu priešaky. Šiuo metu galiojančiame plane stebuklingai prapuolė stadionas. Jeigu 2008 m. sąlygose buvo reikalaujama įrengti uždarą futbolo stadioną, siekiant išsaugoti visuomeninę funkciją, dabar to nebeliko. Įdomu būti sužinoti, kieno tai buvo sprendimas. Ar tai investuotojų noras pelningiau išnaudoti teritoriją, o gal ir Vilniaus miestui stadionas yra nereikalingas? Juk tai ilgalaikėje perspektyvoje pakeista funkcija.

Andrius: O kas yra visuomeninė funkcija? Ar sugriuvęs stadionas, stovintis centre, priklausantis privačiam investuotojui, atlieka visuomeninę funkciją? Man atrodo, kad daugelį metų jau nebe.

Justinas: Žinoma, kai jis sugriuvęs, savo funkcijos neatlieka. Bet ar tai, kad miestas nepajėgus situacijos taisyti šiuo metu, yra geras argumentas atsisakyti tokios galimybės? Jei valstybė ateityje turės pakankamai jėgų pati tvarkytis, ar ji beturės kur tai daryti?

Matas: Kūrybinių dirbtuvių uždarymo renginyje Vilniaus miesto vyriausiasis architektas užsiminė, kad Žalgirio stadioną ketinta išsaugoti — ankstesniuose detaliuosiuose planuose jis buvo numatytas. Visgi nutarus, kad bus kuriamas Nacionalinis stadionas Šeškinėje, visi likę sporto statiniai savaime tapo mažiau svarbūs, o visas dėmesys sutelktas į „amžiaus“ projektą.

Andrius: Pasižiūrėjus į kūrybinių dirbtuvių projektus, panašu, kad toje teritorijoje niekas nežino, ką reikėtų iš tikrųjų daryti: tai miesto blokai, tai senamiesčio užstatymo interpretacija, tai griežtas užstatymas, ignoruojantis senamiestį, besišliejantis prie Sporto rūmų. O kitas pasiūlymas dvelkia 19-ojo amžiaus romantiškumu. Variantų yra labai daug.

Matas: Man įdomu būtų kūrybinės dirbtuvės ar konkursas skirtas aptarti klausimui „kuo“ turėtų ši vieta užsipildyti, o ne „kaip“. Aišku, tai dažniausiai nusprendžia investuotojas, o ne architektai.

Justinas: Ne architektai, ir ne miestas.

Matas: Tai mūsų amžina problema. Miestas turėtų būti svarbus žaidėjas kiekviename architektūriniame konkurse ir didesniame projekte. Miestas galėtų dalyvauti kaip suinteresuota pusė. Ne vien formaliai — draudžiantis išduoti leidimą arba ne — bet kaip dialogo dalyvis, turintis savų pastabų. Tokio lygiaverčių partnerių dialogo tarp miesto ir investuotojų pas mus nebūna, bent jau ne taip dažnai, kaip norėtųsi.

Justinas: Aš visisiškai sutinku. Man atrodo, kad miestas dar ir iniciatyvus turėtų būti. Savo nuomonę jis turėtų reikšti ne tik detaliuoju planu, funkcijų procentais, aukštingumu, ar intensyvumu. Man atrodo, kad architektai nėra pajėgūs patys tiek įsigilinti į miesto audinį. Netgi žiūrinti į šiuos pasiūlymus, panašu, kad daugelį jų būtų galima perkelti kur nors kitur, kad ir į Naujamiestį, jie ten lygiai taip pat prigytų.

Matas: Labai teisinga pastaba.

Andrius: Aš nemanau, kad šių kūrybinių dirbtuvių tikslas buvo įpinti erdvę į miestą — tai buvo labiau kvadratinių metrų idėjinis išdėliojimas. Detaliajame plane 2008 m.(patikslintoje versijoje) buvo numatyta 3000 parkavimo vietų po žeme, o didžioji dauguma dalyvių siūlė pusę šių parkavimo vietų iškelti ant žemės. Tai reikštų, kad statybos stipriai atpinga. Man atrodo, kad klausimas, kaip tai padaryti, buvo viena iš slaptų dirbtuvių užduočių.

Justinas: Visgi norėčiau išskirti „Sweco Lietuvos“ (komandos vadovas arch. Mindaugas Pakalnis) projektą, kuris įdomus tuo kad, kreipia dėmesį ir į atsiveriančias perspektyvas, ir į pėsčiųjų srautų trauką. Jame išryškėja architektūris mąstymas apie erdves ir perspektyvas.

Matas: Pasak komisijos, projekto pristatymo metu, ši ašis, nors ir veda į žaliają zoną (parkelį), nesukuria tokios stiprios traukos ir galbūt net yra šiektiek formaloka. Bet sutinku, tai yra aiškesnio charakterio pasiūlymas. Kita vertus, pats M. Pakalnis per pristatymą minėjo, kad jų tikslas buvo įsijausti į kūrybinių dirbtuvių dvasią. Jie jau yra darę šios teritorijos detalųjų planą. Kūrybinių dirbtuvių metu jie norėjo išbandyti strategiją, kurios dar anksčiau nebandė, pažiūrėti „kas būtų, jeigu būtų“.

Andrius: Asmeniškai man atrodo keisti pastatų masteliai ir proporcijos. Iš planšetų matyti, kad šie keistų gabartų pastatai — visas kvartalas — yra vien biurai, viešbutis ir valstybinės įstaigos. Nepaliekama galimybės tokius tūrius transformuoti į gyvenamas erdves, taigi mąstoma nelanksčiai.

Matas: Apie tai pristatymo metu buvo pastabų iš žiūrovų pusės — gal architektams reikėtų pradėti galvoti ne tik apie formą, bet ir apie turinį, kokias funkcijas šie pastatai atliks? Akivaizdu, kad jie nebus gyvybingi visą parą, o tik darbo valandų metu. Buvo ir siūlymų pergalvoti programą, bet, šiuo atveju, programą kuria užsakovas.

Andrius: Programa yra programa. Bet kai architektas pasiūlo tiktai biurams tinkančią pastato proporciją, ir patį urbanistinį išplanavimą padaro tokį, kad jam tiktų tik biurų pastatai, jis užkerta bet kokį kitą kelią. Pavyzdžiui, „Sweco Lietuva“ parengtame pasiūlyme, užsakovui persigalvojus ir nusprendus, kad visgi reikia gyvenamosios paskirties objektų, reiktų viską nugriauti.

Justinas: Dar šio projekto naudai norėčiau pasakyti, kad jame galbūt aiškiausiai atsiskiria erdvių charakteriai: yra prieigos, plačios viešos erdvės, promenada (kurioje, turbūt, apsipirkimų gatvė). Taip pat numatyti aiškūs vidiniai kiemai su ūkiniais išėjimais. Taigi, yra trijų skirtingų tipų viešosios erdvės, ir visi jie ryškiai išreikšti.

Matas: Pavydžiui, A. Ambraso darbas man taip pat yra pakankamai aiškus ir hierarchiškas: pagrindinė alėja, vidiniai, uždari ir pusiau privatūs kiemai. Šiuo savo aiškiu ir švariu vienu judesiu man A. Ambraso darbas visai patinka. Didžiausia problema jame yra tai, kad jis mažiausiai laikosi detaliojo plano. Kaip supratau, užsakovas bijo tokio griežto, stipraus judesio.

Andrius: Aš iš dalies pritariu Matui, man irgi kartais patinka tie monotoniškai nuobodūs sprendimai. Kai yra tinklelis, visad žinai, kad jis veiks, nes jau nuo pat pradžių yra logika, struktūra ir aiškumas.

Matas: Galų gale, tokią didelę teritoriją visvien reikės realizuoti etapais. Prie jos, matyt, dirbs ne vienas architektas. Aiški ir griežta urbanistinė struktūra yra labai geras būdas suvaldyti šią teritoriją ir margumyną. Man visgi atrodo, kad užduoti ją griežtesnę ir palikti laisvę įgyvendinant kiekvieną etapą, yra sėkmingesnis kelias negu daryti atvirkščiai — palikti laisvesnę struktūrą, griežčiau reguliuoti architektūrą ir kiekvieno pastato veidą. Manau, kad A. Ambraso pasiūlytas derinys galėtų būti įdomiai išpildytas.

Justinas: Taip, kalbant apie sąlyti su miestu, kaip siūlomi projektai jį papildo, man asmeniškai simpatiškiausias yra A. Ambraso darbas — savo plačia alėja palei Rinktinės gatvę. Tai tranzitinė gatvė, o jos išplėtojimas iki alėjos, manau, atneštų nemažai gaivos į kasdienį miestiečių judėjimą. Ašies formavimas ir pabrėžimas tarp Lietuvos prokuratūros pastato ir Gedimino pilies, manau, turi ir simbolinį krūvį. Nežinau, gal tai klausimas-provokacija, nes prokoratūros pastatas yra toks daugiaprasmis objektas. Lygiai taip pat čia galime matyti ir didaktinį aspektą. Aplink prokuratūrą bus formuojamas teisėsaugos institucijų kvartalas. Aš netgi matyčiau savotišką A. Ambraso mąstymo tąsą po Žaliojo tiltų skulptūrų narvų idėjos. Atrodo, kad jis žaidžia su simbolika, bet tokia nevienareikšmiška. Šalia to dar atsiranda urbanistinė struktūra, kurią netgi būtų galima pavadinti struktūralistine, nepaneigiant jos šiuolaikiškumo.

Andrius: Apibendrinant visus darbus, norėčiau pasidžiaugti vienu bendru dalyku. Nors stadionas buvo svarbus miesto taškas, kitoks, tiek struktūriškai, tiek urbanististiniu požiūriu, nei vienas kūrybinių dirbtuvių projektas nesiūlė vietoj buvusio landmark’o statyti naujo. Taigi, neturime komplekso, kad reikia ko nors panašaus į M. Fukso 2005 m. pasiūlymą, žadantį unikalų, pasaulinio lygio statinį. Priešingai, čia viskas žemiška ir suprantama. Dauguma pastatų yra paprasti ir nuobodūs, be jokių bandymų išsišokti.

Justinas: Aš dar pasidžiaugčiau, kad Vilniaus miesto planavimo praktika tampa vis viešesne ir įdomesne. Nepaisant to, kad, kaip sakai, nėra itin įspūdingos architektūros pasiūlymų, bet jau yra apie ką pakalbėti. Projektų medžiaga buvo pateikta su aiškinamaisiais raštais, patalpinta Architektų sąjungos puslapyje, net „Verslo žiniose“ kiekvienas darbas buvo trumpai aprašytas.

Matas: Nepaisant to, kad ši praktika sveikintina, ir įvyko kūrybinės dirbtuvės, tai nėra galutinis rezultatas, o tik proceso pradžia.

Andrius: „Hanner“ vadovas minėjo, kad jau yra galvojama apie rimtą tarptautinį konkursą. Kūrybinės dirbtuvės, matyt, buvo tik apšilimas.