Paskutinės dainos mano blogui skrieja iš gimtojo Kauno. Aną penktadienį „Gargaro“ sienas vertę Kastis Torrau ir Donatello, esminiai „Exit“ įkrovėjai ir išlydėtojai, grotuvų senbuviai ir Sasha idėjomis papirkę jaunuoliai. Smagu, kad rado laiko ir tokiam tam tikra prasme nišiniam projektui, kaip Dubauskaitė, o dar smagiau, kad dalinasi visiškai išskirtiniu savo studijos turiniu ir sava šiemet užgyventa produkcija.

Pilnametystės sulaukusioje rubrikoje pagaliau svečiuojasi ir radijo bei diskotekų vinis, garso įrašų studijos įkaitas, o dabar ir barų verslo atstovas, įkūręs Marso ambasadą Vilniaus senamiestyje.

Abu būdami kauniečiai su liNu bendrauti pradėjome tik susidūrę prie Klaipėdos „Global“ baro. Vėliau jis tvarkėsi Palangos „Ramybėje“, galiausiai prisišvartavo – dabar atrodo, kad ilgam – Nidoje, kur rūpinasi „Neringa FM“. Dabar – ir menininkų kolonija.

Jų pseudonimus kurį laiką prisiminti būna ne ką lengviau, nei užrašyti šiuos be klaidų. Dabar jau žinau – Billy Kristal & Killl My Disco. Tikrai dar nepražilę reiveriai, vieną dieną – vis dar nebaisiai seniai – susitikę prie grotuvų ir tapę savo darbą – o gal labiau hobį? – mylinčiu ir kolegas gerbiančiu DJ duetu. Man limpa beveik visos jų plokštelės, ir negaliu nepasidžiaugti, kad besiruošdami įrašinėti miksą Dainai vyručiai netgi užsisakė naujų dvylikainčinių lobių!

Po trumpos pertraukos 15-a „Dainų Dainai“ serija skrieja iš Kelno, kuriame tarp bilietų į Lietuvą pirkimo dar ir padirbėti bei plokštelių įsigyti spėja „Partyzanų“ Mantas T. Buvęs kaunietis, buvęs Pussyshaver, kuriam ploja ir šokių aikštelės, ir kolegos, ištikimas tiek reivui, tiek rokenrolui.

Vienas iš tų emigrantų, kurių man Vilniuje tikrai trūksta – minimalistų pulkininkas, Lietuvos techno sostinės Utenos pusbernis, „min_for“ trečiasis brolis Ernestas Sadau. Tiesa, beveik visą vasarą jis prasivaideno jei ne sostinėje, tai gretimoje palapinėje openair’uose, ir turėjo apsčiai laiko pristatyti savo gilokai mutavusį muzikinį skonį. Šis tas iš vėl Londone stovinčios skrynios gūdumos atiteko ir man.

Tropikų klubo viršila ir paplūdimyje mieliau nei betonkėje gyventi svajojantis Ophex muzikine mano simpatija tapo jau beveik prieš porą metų. Iškart po to, kai supratau, kad baile funk – viena rimtesnių pramogų kojoms. Tiesa, kai pasiūliau padainuoti ką nors Dainai, iš pradžių nustebo, matyt, kuklinosi!

Endžio šlovės dienos! Gigas ant gigo, vieni pramiegoti, kiti – pra-7-inchinti, jaučiasi kaip Few Nolder, atrodo kaip Manfredas. Pakankamai šviežias mano pažįstamų rato narys, su kuriuo vasarą ne kartą įvairiu paros metu susidūrėme festivaliuose, šįkart labiau prodiuseris nei didžėjus.

Labai geras sutapimas yra tai, kad post-sattinę savaitę dainų Dainai suruošė vienas iš nedaugelio „Satta Outside“ viena ar kita forma nedalyvavusių veikėjų. Nes kartais jau tikrai reikia baigti.

Vaiperis tikrai žino, nes sakiau jam šimtą kartų, kad „Ritmo kovos“ man yra laukiamiausias įvykis Lietuvos muzikoje. Smagu pačiai sau, kad stebėjau visas trejas iki šiol vykusias, ir tikrai nežadu praleisti kitą penktadienį „Satta Outside“ griaudėsiančio tarptautinio čempionato.