Amato meistras

Ar reikia Vilniui metro? O ką pavyko rasti po Gedimino kalnu? Susipažinkime su žmogumi, žvelgiančiu giliau, – tiesiogine ta žodžio prasme. Jau 20 metų inžinierius – geologas Donatas Urbaitis smalsiai žvelgia į praeitį ir atsakingai į ateitį ir atlieka žemės grunto tyrimus. Šiandien be to neišsiverčia jokia statyba. „Žemė neskuba – ji tiesiog turi daugiau laiko“, – sako geologas.

Ved. Vilius Rekevičius

„Ne visi esame mocartai, bet gerų muzikantų yra daug“, – sako kalvis Vladas Kuzinas. Kalvystę jis atrado būdamas 32-ejų. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams, meistras sako be šio amato savo gyvenimo nebeįsivaizduojantis. Jo nuomone, svarbiausia viską daryti su meilę, nes be jos tiesiog sunku.

Visgi kalvį neramina besikeičiantis ssantykis su grožiu ir meistryste: „Atrodo, kad grožio pojūtis praranda vertę. Žmonės daug reikšmės teikia materialiems dalykams, maistui, tačiau niekas neprisimena, ką Luciano Pavarotti ar Antonio Stradivarijus valgydavo pusryčiams. Prisimename jų meną ir meistriškumą – tai, kas išlieka šimtmečius.“

Ved. Vilius Rekevičius

Taip sako istorikas, archeologas, LDK paveldo tyrinėtojas, Aukštaitijos dvarų ekspertas Šarūnas Subatavičius.
Jo veiklos horizontai neaprėpiami – nuo Šiaurės Lietuvos dvarų per Ukrainą, Lenkiją iki Pietų Amerikos, Peru, Atakamos dykumos kasinėjimų. „Darbo yra daugiau negu galiu suspėti, todėl tenka dėlioti prioritetus“, – pasakoja tyrinėtojas besidomintis mūsų regionų istorija, dvarų praeitimi, numizmatika, genealogija, heraldika, sfragistika, kartografija, archeologija, antropologija ir dar daugybe žmogaus būties ir kultūrinio gyvenimo sričių.


Ved. Vilius Rekevičius

Laiškai – tai tokios ilgos žinutės į praeitį, ranka surašytos popieriuje, įdėtos į užklijuotą popierinį voką, su dantytu pašto ženklu. Jau užaugo žmonių karta, niekada nerašiusių ir niekada negavusių tikro laiško, atviruko, telegramos. Ar pastebėjote, kad pašto dėžutės nyksta? Paštininkė Danutė Makselienė 40 metų Marcinkonių apylinkėse nešiojo paštą. Ji kaip ir kunigas buvo laukiamas svečias visuose namuose, tik viešėti nebuvo kada.
Ved. Vilius Rekevičius

25 metus Vita Valeišienė Varėnos krašte garsėjo kaip šakočių, tortų, šimtalapių ir kitokių saldumynų karalienė. Verslo pradžioje, jau pirmąjį mėnesį konditerei teko iškepti 1000 tortų! Dirbo be švenčių ir poilsio dienų, miegojo po kelias valandas – visi klientai turėjo būti aptarnauti.
Dabar, pardavusi verslą, ji lengviau gali žiūrėti į kalendorių, tačiau savo saldžiosios aistros atsisakyti negali. Apie tortus, šakočius ir šimtalapius ponia Vita pasakoja laidoje „Amato meistras“ per LRT KLASIKĄ.
Ved. Vilius Rekevičius

Ar žinote kokias žvakes degindavo valdovų rūmuose? O nuo kokių ligų gali išgydyti bitės įgėlimas? Netiesa, jog įgėlusi bitė miršta – pasakoja bitininkė, senovinių lietinių žvakių kūrėja Alma Kasperavičienė. Bitės – jos šeima, o ji vis gausėja. Ką seniau reiškė žodžiai „apsišvietęs”, „išprusęs“, „bičiulis“, „giminės pagal bites“ ir dar daug įdomaus sužinosite išgirdę laidą „Amato meistras“.

Ved. Vilius Rekevičius

Ar žinote, kiek amatininkų subūrė Trakų krašto amatininkų gildija? O gal girdėjote – kaip kilo karas dėl medinio kibiro? Kokios tautinės juostos populiariausios Trakuose ir kokie mediniai šaukštai geriausi – papasakos Trakų krašto kultūros ir amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Semionovė, tautodailininkė, meno kūrėja Ramunė Petkevičienė ir Medinaičių svetainės šeimininkai, tautodailininkai Dalia ir Jonas Ališauskai.

Ved. Vilius Rekevičius

Viduramžiais, beje, tai mes dabar juos taip vadìname, seniau žmonės vadindavo „Modernitat“ – suprask, moderniais laikais, pakeitusiais senovės Romos imperijos laikus, taigi anuomet galiojo paprotys, kad į miestą pabėgęs baudžiauninkas tapdavo laisvas, jei mieste išgyvenęs metus ir vieną dieną. 1907 metais Vìlniuje veikė 261 fabrikas. Juose 4 200 darbininkų pagamindavo prekių už 6,5 milijono tuometinių rublių. O kaip buvo kaime pasakoja etnografė, pedagogė, tautodailininkė, Onutė Drobelienė.
Ji užrašė senųjų dzūkų prisiminimus apie žvakių gamybą bei kitus amatus. „Niekas nesakė, – tave mokau amato austi. Suėjo 12 metų, tave pasodino stovuosna ir mink pakoję. Dar kojom nepasieki, o turi austi. Pradėdavai kraitį krauti“, – pasakoja etnografė.

Ved. Vilius Rekevičius

Homeras ją vadino Dieviška. Plinijus vyresnysis teigė, kad ji, „dieviškoji substancija“ kaip ir Saulė – žmogui būtina. Senovės Kinijoje už druską brangesnis buvo tik auksas. Romoje kariai gaudavovo „soliariumą“ – piniginę pašalpą druska. 312 m. Romos Imperatorius Konstantinas įvedė pinigą – Soldi, o žmones, kuriems mokėjo tokiais pinigais, vadino „soldatais“. „Žmogus gali apsieiti be aukso, be druskos – NE“ sakė Julijus Cezaris. Apie baltą, juodą ir menišką druską pasakoja druskos karalienė menotyrininkė Aušra Česnulevičienė. Ji paskutinė druskininkė iš mineralinių šaltinių vandens verdanti druską.

Ved. Vilius Rekevičius

Ar žinote, kad daugiau kaip prieš šimtą metų, dar 1918 m. pagaminti pirmieji elektromobiliai buvo skirti moterims? Jie jau tuomet galėjo nuvažiuoti 200 kilometrų, o vidaus degimo varomi automobiliai, tiesiog dar neturėjo „starterio“ – užvesti juos reikėjo ilga rankena, – pasakoja senovinių automobilių kolekcionierius, muziejininkas, restauratorius Augustinas Jankevičius.
Senovinių automobilių muziejus Klaipėdoje įsikūrė jo rankomis atstatytame dujų fabrike. Be kitų egzotinių auto eksponatų, čia stovi keturi unikalūs pasaulyje vieninteliai išlikę modeliai. Prikelti juos nebuvo lengva. Pradėti reikėjo nuo medinio kėbulo skeleto, medinių ratų stipinų ir 18 kartų laivo denio laku padengto medinio vairo.
Ved. Vilius Rekevičius