Amato meistras

Duona – pasaulio simbolis. Biblijoje ji minima daugiau nei 500 kartų. Duoną kepė jau prieš 14 000 metų. Seniausi duonos kepimo pėdsakai rasti dabartinės Jordanijos teritorijoje. Apie 3500 m. pr. Kr. egiptiečiai pradėjo naudoti natūralų rauginimą. Jie pirmieji rašytiniuose šaltiniuose mini duonos rūšis, jau tada fasuodavo ir ženklindavo kepalus.
Kaip duonelę kepti, gerbti ir mylėti pasakoja Radviliškių kaimo kepyklos duonkepė Audronė Kiselienė – tautinio paveldo puoselėtoja jau 30 metų kepa tradicinę lietuvišką ruginę duoną. „Turime tęsti tradicijas, turime tikėti jos galia. Neturiu nė vienos rankinės, krepšio, kuriame nebūtų Agotos duonos gabalėlio“, – sako ponia Audronė.

Ved. Vilius Rekevičius

„Fotografija – savo rūšies sportas. Foto mėgėjų greit bus ne mažiau, kaip ir kitų sportininkų“, – 1937 m. rašė laikraštis „Žemaičių prietelius“.

Juos vadina „akimirkos vagimis“, „šviesos dailininkais“ ar metraštininkais. Fotografai Saulius Saladūnas ir Algimantas Pakarklis šiam amatui paskyrė visą savo gyvenimą. Ar žinote kur galima rasti tikrą fotoateljė? Kodėl senovinėse nuotraukose žmonės nesišypso? Ko negalima fotografuoti Indijoje, Malaizijoje, Vietname ar Paryžiuje? Kaip geriau – „su dantimis ar be dantų“ įsiamžinti?

Fotografuodami asmenukes praleidžiame maždaug 54 valandas per metus. Ar žinote, kad be saiko save fotografuojant kyla pavojus susirgti XXI amžiaus liga – „Selfitis“?

Ved. Vilius Rekevičius

Vilius Rekevičius ir UNSPLASH / The Ian nuotraukos

Lininiais drabužiais žmonės rengėsi dar prieš 30 tūkstančių metų. Jau tada buvo pastebėta, jog linas ir vėsina, ir gydo, ir saugo, ir maitina. Bronislavo Liubomiro Vošterio pavardę žino visi linų augintojai. Jau devintą dešimtį baigiantis skaičiuoti ūkininkas tvarko žemės ūkio techniką, rašo knygas, veda edukacijas, moko jaunąją kartą, prekiauja, ūkininkauja ir, atrodo, net nesiruošia poilsiauti. Kaip tik dabar pražystantiems linams jis paskyrė visą savo gyvenimą.

Nuotraukoje – Bronislavas Liubomiras Vošteris. Nuotraukos autorius Vilius Rekevičius.

Ved. Vilius Rekevičius.

Kodėl viduramžiais žmonės bijojo praustis? Kiek kartų savo gyvenime prausėsi Liudvikas XIV? Kokios buvo viešosios pirtys senovės Lietuvoje? Kada verta rinktis drebulės, o kada – klevo ar ąžuolo vantą? Pirtininkystės amato meistrė Nijolė Nagurnaitė pamokys, kaip teisingai surišti ir prižiūrėti vantą, kad ji tarnautų bent kelerius metus. Ved. Vilius Rekevičius

Jau šešiolika metų sutuoktiniai Jurgita ir Marius Šimkai laipioja namų stogais, jie valo kaminus ir dalija aplinkiniams laimę. Jie tikrai nesupyks, jei sutikę paprašysite paliesti jų laimingą kaminkrėčio sagą.
Kodėl kaminkrėčio uniformoje 13 sagų? Kodėl jie naujakurių, vestuvininkų ir automobilininkų laimės talismanai?
Ved. Vilius Rekevičius.

Jau 40 metų Lietuvoje šis amatas kiek primirštas, o juk tai – viena geriausių profesijų. Upeivis plaukioja gražiausiomis vietomis, turi ilgiausias atostogas ir visuomet gali pasiekti krantą. Laivų Lietuvoje daugėja, tiesa, kapitonų kartais tenka ieškoti kaip dinozaurų, gerąja prasme, pastebi laivo „Algirdas“ vadovas Mindaugas Juodelis.
Ved. Vilius Rekevičius

Šio cecho atstovai senovėje vieninteliai iš amatininkų turėjo teisę nešioti kalaviją. Apie tikro, vandens ženklais žymėto popieriaus gamybos istoriją pasakoja Prienų krašto muziejaus edukologė ir popierininkė Emilija Petrauskaitė. „Amatininke ar net pameistre savęs vadinti dar negalėčiau“, – sako ji.

Kiek metų seniau reikėjo darbuotis skudurų plėšytoju, gizeliu, pameistrio padėjėju, pameistriu, kol pagaliau įgydavai teisę nešioti skrybėlę, kalaviją ir išdidžiai vadintis „popierininku“?
Ved. Vilius Rekevičius

„Kas nepažįsta Dievo, laiko jį velniu“, – sako labai netradicinio Lietuvoje amato meistras Danas Zymonas. Jis profesionaliai drožinėja, inkrustuoja, graviruoja gyvūnų kaukoles. Ir tai – ne hobis, mat gana populiarūs kokybiški gaminiai seniai virto pragyvenimo šaltiniu. Pasak menininko, tokie kūriniai – tai istorijos, apsaugos, pagaliau, reinkarnacijos ir virsmo kažkuo nauju, simbolis.
Ved. Vilius Rekevičius

Senovės Lietuvoje juos šaukdavo „Aimata“ ar „Kiketa“. Ir Vytautas, ir Jogaila, ir Žygimantas Augustas rūmuose turėjo tokių žmonių baltais veidais, ir tik gerokai vėliau juos imta vadinti juokdariais. Kai nusibosdavo, karaliai mimais keisdavosi. Nelengva nemokant kalbos linksminti kitą bosą – galbūt taip ir vystėsi pantomimos amatas? O kaip sekasi aktoriams šiandien?
Daugelis juos tikrai matėte, tik nepažintumėte be grimo ir niekuomet negirdėjote jų balso - pantomimos aktoriai Rita ir Marius Sekmokai jau trisdešimt metų garbingai neša mimų gildijos vėliavą. Kaip įveikti klounų baimę ir kaip juo tapti?
Ved. Vilius Rekevičius

(Mimų šeimos albumo nuotrauka)

Jei pjaustydami svogūną liejate ašaras – kaltas ne svogūnas, o jūsų atšipęs peilis, sako peilių gamintojas Paulius Jančiukas. Jis nepabijojo savo vaikystės svajonę paversti amatu, dėl kurio net teko atsisakyti gana patogaus programuotojo darbo.

Galąsti peilius galime ir į akmenį, ir netgi į automobilio stiklo kraštą, bet geriau turėti tikrą peilį. Vienur peilio dovanoti nevalia, kitur tai – pagarbos ir apsaugos ženklas, dedamas net naujagimiams į lopšį. Kiek peilių virtuvėje turi turėti save gerbianti šeimininkė? Apie peilio atsiradimo istoriją, papročius ir prietarus – laidoje „Amato meistras“.

Ved. Vilius Rekevičius