„Labai norėčiau sulaukti tokio laiko, kai menas šiuolaikinėje Lietuvoje vaidintų analogišką vaidmenį kaip tada“, – sako architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas pasakodamas apie Roko maršus, subūrusius šimtus tūkstančių Nepriklausomybės idėja degančių žmonių.
Šiandien dienraštis „Bernardinai.lt“ pradeda vaizdo pasakojimų ciklą „Lūžių muzika ir kontrkultūra“, o pirmajame epizode žiūrovams apie muzikos grupių pasipriešinimo sovietinei sistemai užkulisius pasakoja menininkas, grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ narys Artūras Šlipavičius-Šlipas, grupės „TurboReanimacija“ vokalistas ir gitaristas Kastytis Minkauskas-Kastis, architektas, buvęs grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas Algirdas Kaušpėdas ir prodiuseris, muzikantas, radijo laidų vedėjas Lukas Devita.
„Anties“ lyderis teigia, kad grupės ištakos prasidėjo 1984 metais nuo klubų ir vakarėlių: „Kai pradėjome, buvome visiškai klubinė grupė, architektai grojo architektams vakarėliuose. Vidinis saugumas buvo, tačiau buvo ir savicenzūra, kai pradėjome groti viešiau, buvo baimių, pastabų bei grasinimų.“
Grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ narys Artūras Šlipavičius-Šlipas, paklaustas, kaip dabar mato lūžių laikotarpį, vadina jį nuostabiausiu laiku: „Svajojau apie laisvą Lietuvą, tai pats nuostabiausias mano laikas.“ Pasak jo, viskas prasidėjo nuo Bobo Dylano ir Vytauto Kernagio. „Po dvejų metų įkūriau „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. Sovietiniais laikais buvo uždėta didžiulė ir sunki ranka ant kultūros, visiems buvo bloga. Norėjosi atnešti Vakarų kultūros ir bėgti nuo sovietizmo“, – sako jis.
Pašnekovas atskleidžia, kad išskirtinį pavadinimą sugalvoti padėjo kolega. „Grupės pavadinimą sugalvojo Artūras Barysas-Baras, kino meno atstovas, avangardinės muzikos kolekcininkas. Jis tiesiog pasakė: „mes nesivadinsime „BIX“, „Šiks“, „Myž“, pavadinimas turi atspindėti meną – kiną, dailę“, – pasakoja A. Šlipavičius.
Prodiuseris, muzikantas, radijo laidų vedėjas Lukas Devita prisimena, kad jo muzikinio kelio pradžia – 1989-ieji: „Tais metais draugai mane pradėjo mokyti groti, aš įsitraukiau į grupę, kuri buvo legendinės grupės pabaiga. Ten pramokau groti ir pats ėmiau dainuoti, kurti eksperimentinę muziką.“ Pirmoji pašnekovo grupė: „Dinda Polimantika“, į ją L. Devita pateko netikėtai. „Tiesiog įsiprašiau nieko nemokėdamas, tačiau geranoriški, talentingi žmonės mane pasitiko ir pamokė groti. Svajonė groti buvo gyva sovietiniais laikais, gyva daugeliui jaunuolių“, – dalijasi L. Devita.
Grupės „TurboReanimacija“ vokalistas ir gitaristas Kastytis Minkauskas-Kastis pasakoja, kad su grupės kolegomis teorinius pagrindus gavo Vilniaus Šeškinės vidurinėje mokykloje iš muzikos mokytojo, kurį vadindavo „muzikorium“. „Tokia buvo pradžia, paskui grupėje atsiranda infrastruktūra, kontaktai, kaip grupė pradėjome veikti 1991 metais. Visi turėjome idealą – „Motörhead“, „Sex Pistols“. Buvome persiskaitėlių karta, kuri skaitydavo įvairiausią literatūrą“, – teigia jis. Pasak K. Minkausko, visame šiame kontekste susiformavo branduolys, kad yra grupė, kuri važinėja, kartu linksminasi. „Buvo puikūs laikai“, – šypteli pašnekovas.
Kūrybinė komanda: Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Vakaris Vingilis
Projekto „Lūžių muzika ir kontrkultūra“ centre – Lietuvos muzikos lauko jaunimo subkultūros, idėjos ir drąsūs, o gal kiek pašėlę žmonės, veikę totalitarinės kontrolės sąlygomis, svarbių politinių lūžių metu. Projekto tema apima protesto muziką ir jaunimo pasipriešinimo sistemai, kitus kultūrinius judėjimus Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje – nuo 1980-ųjų pradžios, įsibėgėjusios perestroikos iki pirmų Roko maršų, ėjusių koja kojon su Sąjūdžiu. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau: https://www.bernardinai.lt/luziu-muzika-ir-kontrkultura-muzikos-grupiu-pasipriesinimo-sovietinei-sistemai-lietuvoje-uzkulisiai/
