Tikriausiai esate žiūrėję filmą „Egzorcistas“ (jų daugiau nei vienas). Makabriškos scenos, kuriose draskosi ir kitus mėgina žaloti demonų kankinama jauna moteris, gąsdina ir žadina smalsumą. Pasinaudodama mūsų žingeidumu populiarioji kultūra pateikia pigius atsakymus, kuriais tūlas tiki. Žmones traukia mistiniai reiškiniai. Bet ir krikščionių bendruomenėse, kai kalbama apie velnią, dažniausiai pasitenkinama nepilnu, supaprastintu jo apibūdinimu, tik iš dalies atitinkančiu (arba visai ne) tai, kas apie jį parašyta Šventajame Rašte. Laidoje aptariu vieną ryškiausių velnio savybių, kuri, kad ir kaip bebūtų keista, labai būdinga ir žmonėms.

Velnias ne kartą yra vedęs derybas su Dievu. Ir kaip nebūtų keista, gaudavo tai, ko prašydavo. Apžvelgiu retai apmąstomas Rašto vietas, kurios mini šėtoną ir jo užduotis. Skaitau Izaijo ir Ezechielio pranašystes ir apžvelgiu, kaip jas aiškino Bažnyčios tėvai ir vėlesnių amžių biblistai.

Antroje pokalbio Kretingos bibliotekoje dalyje aptariu, kaip Biblija pasiekė Lietuvą, įvardinu svarbiausius jos vertimus į lietuvių kalbą. Sužinosite, kodėl dvi iki galo į lietuvių kalbą išverstos Biblijos taip ir nebuvo išleistos, kas pranyko iš antraštinio pirmosios lietuviškos Biblijos, saugomos Vilniaus universiteto bibliotekoje, puslapio ir daug kitų nežinomų faktų.

Aiškinamės, koks seniausias išlikęs Šventraščio rankraštis, kodėl žodžiai „Kristus“, „Dievas“ ir kai kurie kiti buvo trumpinami, kodėl judėjai netaria Jahvės vardo ir kodėl neįmanoma pažodžiui išversti Šventojo Rašto. Sužinosite, kaip save vadino Marija, kas gundė Ievą ir dar ne vieną Biblijos tekste atrandamą įdomybę. Apie visa tai rimtai ir linksmai.

Adventas (lot. adventus – atėjimas) simboliškai žymi atėjimą Gelbėtojo, kuris nugalės blogį ir įtvirtins savo karalystę – gėrio, tiesos, laimės ir amžinojo gyvenimo. Adventas primena, kad, kol blogis nenugalėtas, neteisybė, skausmas ir kančia yra neatskiriama gyvenimo dalis. Pasitelkęs Senojo Testamento pranašystes, Naujojo Testamento tekstus ir vieną ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, Ireniejų, aptariu kelis kristologinius įvaizdžius, adventinius portretus – Kristų kaip Dievo avinėlį, kaip Žmogaus Sūnų ir kaip gyvatę – ir ko jie moko mus.

Remdamasis senovės Egipto literatūriniais tekstais ir Šventuoju Raštu, atskleidžiu aiškias sąsajas tarp Egipto ir Izraelio kultūrų: panašius apokaliptinius fragmentus, artimus poetinius elementus ir tas pačias etikos normas. Svarstau, kaip šios įžvalgos koreguoja požiūrį į skirtingas kultūras ir, atrodytų, priešiškas religijas; ką jos pasako apie skirtingų tautų žmones, bet svarbiausia – apie Dievą, visų Kūrėją ir Viešpatį.

Aptariu vieną senovės Egipto papiruso fragmentą, praskleidžiantį pomirtinį pasaulį, ir svarstau, kokią įtaką Dekalogo kūrimui ir apskritai Šventajam Raštui turėjo Mozės išsilavinimas faraono rūmuose – geriausioje Egipto mokykloje.

Dekalogas ne burtažodis, o doro gyvenimo gairės. I a. jau patys judėjai suprato, jog įsakymų per daug, kad žmogus galėtų juos visus nuolatos vykdyti. Todėl jų skaičių mažino, kol atėjo iki vieno. Naujajame Testamente nuolat girdime klausimą, koks įsakymas svarbiausias. Pats Jėzus Kristus įkūnijo tą svarbiausią įsakymą ir kviečia mus jo laikytis. Mozė dovanojo doro gyvenimo gaires, o Kristus – patį gyvenimą.

Atrodytų, kad ką jau ką, bet Dekalogą, t. y. Dešimt Dievo įsakymų krikščionys tikrai žino. Jie užrašyti visuose katekizmuose ir juos mokomasi sakyti atmintinai. Vis dėl to, jei paklaustum, kas ir kokia kalba juos užrašė, kodėl pačioje Biblijoje skiriasi jų turinys arba kodėl skirtingos konfesijų katekizmai turi skirtingus Dekalogus, atsakytų tik nedaugelis. Būtent šiuos klausimus aptariu pranešime, skaitytame konferencijoje „Krikščioniškas veikimas bendrojo gėrio link“.

Ar pagarbi Dievo baimė nėra tas pats, kas pagarbi Dievo meilė? Su Pauliumi Čerka aptariame šį ir kitus jūsų klausimus, kalbamės apie biblinės sąvokos „Dievo baimė“ prasmę, apie atleidimo reikšmę, šiek tiek apie karą Ukrainoje ir apie begalinę Kristaus meilę.