Blind spot

Naujausi tyrimai atskleidžia įdomų paradoksą. Nors dirbtinis intelektas kai kurias užduotis leidžia atlikti net kelis kartus greičiau, tik nedidelė dalis įmonių mato reikšmingą teigiamą poveikį savo finansiniams rezultatams. Tyrimuose, kuriuos aptarėme pokalbio metu, minima, kad vos 5 proc. generatyvinio DI diegimo projektų pasiekia apčiuopiamų rezultatų, o tik 6 proc. įmonių fiksuoja bent 5 proc. poveikį pelnui. Kodėl taip nutinka?

Apie tai naujausiame „Blind Spot“ epizode kalbėjausi su Vilniaus universiteto mokslininke, skaitmeninės transformacijos eksperte dr. Justina Valentukeviče.

Viena svarbiausių pokalbio minčių – dirbtinio intelekto diegimas nėra vien technologinis projektas. Tai visos organizacijos transformacija.

Pasak Justinos, dažna įmonių klaida yra įsitikinimas, kad pakanka įsigyti pažangų DI sprendimą, suteikti darbuotojams prieigą ir produktyvumas savaime virs pelnu. Tačiau technologija pati savaime nekeičia organizacijos veiklos modelio.

„Boston Consulting Group“ siūlomas principas gana iškalbingas: 70 proc. DI transformacijos pastangų turėtų būti skiriama žmonėms, procesams ir organizaciniams pokyčiams, 20 proc. – technologijoms bei duomenims ir tik 10 proc. – patiems DI modeliams.

Kitaip tariant, didžiausi DI diegimo iššūkiai slypi ne technologijose, o organizacijose ir jų gebėjime keistis.

Ne mažiau svarbus ir darbuotojų vaidmuo. Pokalbyje aptarėme tyrimus, rodančius, kad apie 80 proc. darbuotojų tikisi, jog artimiausiais metais DI automatizuos reikšmingą jų darbo dalį, tačiau tik apie 30 proc. jaučiasi pasirengę tokiems pokyčiams. Toks atotrūkis kelia ne tik kompetencijų, bet ir pasitikėjimo vadovybe bei vidinės komunikacijos klausimus.

Įdomūs ir skirtingi verslo pasirinkimai. Švedijos „Klarna“ agresyviai automatizavo klientų aptarnavimą, tačiau vėliau teko iš naujo įvertinti žmogaus vaidmenį užtikrinant paslaugų kokybę. Tuo tarpu lietuviška „Hostinger“ DI diegimą sieja ne tiek su darbuotojų skaičiaus mažinimu, kiek su galimybe augti ir aptarnauti daugiau klientų turimais ištekliais.

Du skirtingi požiūriai į tą pačią technologiją ir jos kuriamą vertę.

Kalbėjomės ir apie tai, kodėl įmonėms svarbu pradėti ne nuo klausimo, kokį DI įrankį įsigyti, o nuo kur kas paprastesnio – kokią verslo problemą norime išspręsti. Kartais paaiškėja, kad problema yra ne technologijų trūkumas, o netvarkingi procesai, prastas duomenų valdymas ar nepakankamas vadovybės pasirengimas pokyčiams.

Atskira tema – DI saugumas, duomenų apsauga ir naujos reguliavimo taisyklės. Technologijų diegimo greitis neturėtų tapti priežastimi ignoruoti rizikas, kurios vėliau gali kainuoti ne tik pinigus, bet ir organizacijos reputaciją.

Man atrodo, kad svarbiausia šio pokalbio išvada yra gana paprasta: DI sėkmę lems ne tai, kiek įmonė investuoja į naujausias technologijas, o tai, kaip geba jas panaudoti keisdama savo veiklą.

Ir galbūt svarbiausias klausimas vadovams šiandien yra ne „ar mūsų įmonė jau naudoja dirbtinį intelektą?“, o „ką konkrečiai mūsų įmonė dėl to daro geriau?“

Pokalbyje su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijosinstituto profesoriumi dr. Antanu Kairiu aptarėme naująsiaspriklausomybes, susijusijusias su technologijomis ir jų poveikį asmens psichikai ir visuomenės struktūrai. Kiekviena nauja technologija visada sukelia "moralinę paniką" – baimingą ir atsargią visuomenės reakciją. Tai yra istorinis reiškinys, matytas su televizija, knygomis ir dabar su socialiniais tinklais bei dirbtiniu intelektu. Šiuolaikinių technologijų problema yra jų greitas vystymasis, paliekantis mažai laiko atskirti realius pavojus nuo nepagrįstos panikos.

Psichologijoje nėra vienareikšmio sutarimo, ar interneto naudojimas, išmanieji telefonai ar socialiniai tinklai sukelia “tikrąją” priklausomybę, prilyginamą cheminėms. Daugelis mokslininkų linkę vartoti švelnesnius terminus, tokius kaip “kompulsyvus interneto naudojimas” ar “probleminis interneto naudojimas”. Tik internetinių žaidimų priklausomybė yra įtraukta į kai kurias ligų klasifikacijas (pvz., DSM). Dauguma “naujųjų” priklausomybių (lošimai, pornografija) nėra visiškai naujos, o veikiau senos, persikėlusios į internetinę erdvę, kur jos įgauna greitį, didesnį prieinamumą.

Probleminių technologijų naudojimas dažnai susijęs su asmens polinkiu (dėl psichikos ypatumų ar asmeninių problemų) pasinerti į virtualią erdvę ieškant užsimiršimo. Puikiai funkcionuojantys, laimingi asmenys retai susiduria su rimtomis priklausomybėmis nuo technologijų. Technologijų kompanijos yra kritikuojamos, nes žino, kad jų platformų dizaino elementai neigiamai veikia dalį vartotojų, ypač paauglius ir asmenis, turinčius psichikos sveikatos iššūkių. Tai laikoma moraline problema, panašia į produkto, žalingo daliai vartotojų, pardavimą.

Šiuolaikinės technologijos išskaido mūsų dėmesį, verčia mus nuolat peršokti tarp skirtingų veiklų. Tai sukuria įvykių gausos iliuziją, spartina laiko suvokimą ir prisideda prie skubos jausmo bei baimės ką nors praleisti (FOMO).

Socialinių tinklų algoritmai skatina grupinę poliarizaciją, identiteto kovas ir radikalių nuomonių formavimąsi. Komentaruose dažnai siekiama ginti savo poziciją, o ne diskutuoti, o tai gilina nesusipratimus ir kuria “aidų kambarius”.

Internete žmonės linkę perdėtai reikšti emocijas (pvz., rašyti didžiosiomis raidėmis), nes trūksta neverbalinių bendravimo priemonių ir lengva “smogti ir pabėgti”.

Socialiniai tinklai tampa informacinio karo įrankiu, naudojamu dezinformacijai platinti, visuomenei kiršinti, poliarizacijai didinti, o propagandos tikslas dažnai yra ne įtikinti, o sukurti komforto jausmą ir pasiteisinimą tiems, kurie nenori nieko daryti nepriimtinoje situacijoje.

DI technologija yra per nauja, kad būtų galima visapusiškai įvertinti jos psichologinį poveikį. DI keičiasi kas savaitę, o psichologiniai tyrimai yra lėti. Manoma, kad DI gali mažiau paveikti socialinius santykius nei socialiniai tinklai, tačiau gali turėti didesnį poveikį informacijos priėmimui, kognityviniams procesams, sprendimų priėmimui.

Didžiausia grėsmė – DI gebėjimas prognozuoti asmenybės bruožus, politinę orientaciją ir reakcijas iš minimalios informacijos (pvz., veido nuotraukų). Tai kelia didelių etinių ir socialinių klausimų dėl manipuliacijos potencialo.

Antrą “Blind spot” sezoną pradedu nuo senai planuoto pokalbio apie sritį, kurioje Lietuva lyderiauja pasaulyje. Šiemet lietuviškiems lazeriams sukanka 60 metų ir ta proga svečiuose fizikas dr. Gediminas Račiukaitis, Lietuvos lazerių asociacijos prezidentas. Kaip nutiko, kad lazeriai pradėti kurti tik porą metų vėliau nei JAV? Kaip visiems žinoma FiDi tapo ir studentų verslumą skatinančiu projektu? Kodėl didelis kiekis pinigų vienoje ar kitoje industrijoje nebūtinai garantuoja proveržį? Kur lietuviški lazeriai ir aplink besikurianti ekosistema bus po dešimties metų? Ir daug kitų įdomių įžvalgų. Smagaus klausymosi.

Baigiantis mokslo metams pasikalbėjome su dr. Reda Cimmperman, Akademinės etikos ir procedūrų kontroliere, apie tai, kas vyksta Lietuvos aukštosiose mokyklose ir kodėl akademinis sąžiningumas nėra savaime suprantamas dalykas.

Ką sako skaičiai? Kasmet apie 12 tūkst. studentų sulaukia pasiūlymų, kad kažkas už juos parašytų darbą. Internete nuolat galima rasti iki 300 aktyvių tokių paslaugų skelbimų. Tačiau net 81 proc. šalies mokslo ir studijų institucijų pernai nenustatė nė vieno nesavarankiškai parengto darbo atvejo. Kaip tai įmanoma?

Pokalbyje gilinamės į „tylos kultūrą“, kurioje pusė studentų nepraneštų apie sukčiaujantį kolegą, aptariame juokingai mažas baudas (studentui – 100–200 eurų, kai nupirkto bakalauro darbo kaina siekia 2 000–4 000 eurų) ir tai, kaip kitos šalys, pavyzdžiui, Australija, su akademiniu nesąžiningumu kovoja gerokai griežčiau.

Ir, žinoma, aptariame dramblį kambaryje – dirbtinį intelektą. Jis jau čia, jo sukurtą turinį aptikti darosi vis sudėtingiau, o jo plėtra verčia iš naujo apibrėžti pačias žaidimo taisykles. Klausimas jau nebe „ar studentai naudosis dirbtiniu intelektu“, o „kaip dėl jo naudojimo susitarsime ir užtikrinsime sąžiningumą“.

Trys mintys, kurias verta išsinešti iš šio pokalbio: dirbtinis intelektas jau tapo studijų ir mokslo dalimi, todėl jo naudojimą reikia ne slėpti, o skaidriai deklaruoti; akademinio sąžiningumo kultūrą būtina ugdyti nuo mokyklos suolo; o teisinį reguliavimą ir taisykles reikia nuolat peržiūrėti, prisitaikant prie besikeičiančių aplinkybių.

Ekonomistų darbas šiandien vis labiau primena meteorologų darbą. Apie tai kalbame su ekonomistu Arūnu Burinsku. Ar dar įmanoma prognozuoti ekonomiką, kai vienu metu turime geopolitinius konfliktus ir eksponentinę dirbtinio intelekto plėtrą?

Šiandieninė situacija turi istorinių paralelių. XIX a. pradžioje technologinė pažanga smarkiai didino produktyvumą, tačiau darbo užmokestis nespėjo iš paskos. Dabar matome panašius signalus – produktyvumas auga, kai kuriais vertinimais dviženkliu tempu, tačiau atlyginimai ir darbo vietų stabilumas to neatspindi. Tai kelia klausimą ne tik apie augimą, bet ir apie jo pasiskirstymą.

Dirbtinis intelektas šį procesą gali dar labiau pagreitinti. Viena vertus, jis suteikia galimybę mažiau patyrusiems pasivyti lyderius. Kita vertus, jis stiprina jau dominuojančias įmones. Rinka gali judėti link didesnės koncentracijos – ne tik konkrečiose industrijose, bet ir tarp sektorių, kai technologinį pranašumą turinčios įmonės pradeda plėstis į naujas sritis.

Kaip šioje srityje sekasi Europai ir Lietuvai ir, ką reikėtų daryti, kad išnaudotume visas galimybes.

Gero klausymosi.

Naujausias „Blind Spot“ pokalbis su kolega, komunikacijos agentūros „Bosanova“ vadovu Vytautu Matulevičiumi apie jo pirmąją knygą „Baimės frontas“. Puiki knyga ir tikrai rekomenduoju. Ir tikiuosi, kad ji kada nors pasirodys ir kitomis kalbomis, nes tema aktuali ne tik Lietuvoje.

O su Vytautu pakalbėjome plačiau apie Rusijos tikslus ir informacinės kovos tikslus. Pasak pašnekovo, Rusijos informacinio karo tikslas nėra vien dezinformacija ar propaganda. Tikrasis tikslas – sukurti baimės atmosferą.

Rusija siekia parodyti save stipresnę, nei yra iš tikrųjų. Tai klasikinis strateginis principas, primenantis ir senąsias karo teorijas: kai esi silpnas – demonstruok stiprybę.

Vytautas pabrėžia, kad svarbu išlaikyti balansą tarp dviejų kraštutinumų – nepervertinti ir nenuvertinti grėsmės.

Lietuvai Rusija yra egzistencinė grėsmė. Tačiau globaliu mastu situacija atrodo kitaip.

„Mes Lietuvoje nesame vieni prieš Rusiją kaip Dovydas prieš Galijotą. Mes esame NATO.“

Vieninga NATO ir Europos Sąjunga ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriu yra daug stipresnės nei Rusija. Tačiau informacinis karas veikia būtent todėl, kad siekia pakeisti mūsų suvokimą apie realybę.

Jeigu visuomenės pradeda abejoti savo saugumu, politinis spaudimas kompromisams atsiranda savaime.

Pokalbio pabaigoje Vytautas prisimena vieną mintį, kurią išgirdo iš buvusio Suomijos kariuomenės vado Timo Kivinenu.

„Svarbiausia gynybos linija yra mūsų galvose.“

Gero klausymosi ir paskaitykite knygą. Beje, knygos.lt jos parduodamos su Vytauto pasirašytais autografais.

Kalbėdamas su Justina Klyviene supratau vieną paprastą dalyką: mes per daug kalbame apie technologijas ir per mažai – apie mokymąsi. Dirbtinis intelektas, humanoidai, robotizuotos sistemos – visa tai įdomu. Bet ar mes patys esame pasirengę keistis greičiau nei to reikėdavo anksčiau?

Justina taikliai apibūdino inovaciją žmogaus lygmenyje – tai gebėjimas dirbti chaose, kai nežinai atsakymų, bet vis tiek judi pirmyn. Tai gebėjimas susikurti komfortą su neapibrėžtumu.

Mes ilgai gyvenome pasaulyje, kuriame galėjome prisitaikyti lėtai. Karjera buvo tiesinė. Kompetencijos – stabilios. Technologijos keitėsi per dešimtmečius. Dabar jos keičiasi savaitėmis. Ir čia atsiranda paprastas, bet nepatogus klausimas: ar mes esame atviri mokytis taip pat greitai?

Dar viena svarbi mintis – inovacija yra įgūdis. Kaip pardavimai. Kaip komunikacija. Kaip finansų valdymas. Jeigu jos netreniruoji, jos neturi. Ir čia atsakomybė labai aiški. Ir už tą įgūdį visi esame asmeniškai atsakingi. Ne vadovas, ne valstybė. Jeigu organizacijoje apie pokyčius nekalbama, jeigu niekas nekelia klausimo, kaip atrodys mūsų darbas po penkerių metų, gal verta paklausti savęs – ar aš čia augsiu?

Justina sako, kad technologijos jos nepakeitė – jos ją įgalino. Ji padaro daugiau per trumpesnį laiką. Bet tik todėl, kad pati ėmėsi mokytis. Labai gera jos mintis, kad turime iš vartotojų tapti kūrėjais.

Smagaus klausymosi.

Su Mantu prasiėjom per nemažą skaičių interesų atstovavimo aspektų, apie skirtingą požiūrį į lobizmą Lietuvoje ir Briuselyje. Kas yra ir kas nėra lobizmas? Kodėl Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie giriasi su niekuo nesusitikinėją. Pakalbėjom apie tai kodėl amerikiečių įstatymų leidėjai ir valdininkai susitinka su visų legalių industrijų atstovais, o Lietuvoje kažkas nusprendžia, kas daugiau ar mažiau legalus. Ar žinojimas, kas suformulavo Lietuvos poziciją ir kokia ji buvo, sprendžiant klausimus ES lygyje yra viešasis interesas? Kodėl interesų grupe laikomas tik verslas, o kitų visuomenės grupių interesai jau viešasis interesas.

Apie politinių diskusijų kultūros trūkumą ir kodėl dar pasitaiko atvejų, kai įstatymas “iškepamas” per savaitę ir net ne skubos tvarka.

Gero klausymosi.

Kodėl tarp mokyklų skirtumai skaičiuojami ne procentais, o kartais? Ir kodėl priimami ne strateginiai sprendimai, o vis dažniau jie tampa gaisrų gesinimu?

Pirmajame šių metų „Blind Spot“ pokalbyje kalbamės su Gintaru Sarafinu – ilgamečiu švietimo duomenų analitiku, žurnalo “Reitingai” redaktoriumi ir žmogumi, kuris kasdien mato realų Lietuvos mokyklų vaizdą, važinėdamas po visą šalį, kalbėdamasis su mokytojais, tėvais ir pačiais mokiniais.

Kalbėjome apie tai, kodėl 40 % dvyliktokų nežino, ką daryti toliau, kodėl Vilniuje švietimo įstaigų kokybės „žirklės“ didžiausios visoje Lietuvoje, ir kaip septynios vienu metu vykdomos reformos paralyžiuoja sistemą.

Šiame Blind Spot epizode kalbuosi su advokate Giedre Rimkūnaite - Manke apie vis dažniau iškylančią situaciją: ką daryti, kai dirbtinis intelektas ima formuoti pasakojimus apie žmones ir organizacijas, nors informacijos tikslumas ne visada yra garantuotas.

Su Giedre analizuojame kelis itin aktualius klausimus.

Pirmiausia — reputacija. Kaip reaguoti, jei DI pateikia netikslius ar seniai pasenusius duomenis? Kokios teisinės priemonės šiandien iš tikrųjų gali padėti apsaugoti savo vardą, o kur prasideda pilkoji zona, kai kalbame apie algoritmų veikimą?

Antroji pokalbio dalis skirta duomenų apsaugai. Aptariame, kaip praktiškai taikoma ES teisė būti pamirštam. Ką realiai reiškia „išmokyti modelį pamiršti“ ir ar žmogus gali įrodyti, kad DI platforma apie jį skleidžia netikslią informaciją?

Trečiasis blokas — intelektinė nuosavybė. Diskutuojame, kokias teises turi turinio kūrėjai ir organizacijos, kai jų medžiaga panaudojama DI sistemų mokymui be aiškaus leidimo. Kalbame apie tai, kaip keisis skaidrumo standartai ir kokių ginčų dar tikrai sulauksime.

Tai labai praktiškas pokalbis. Jis skirtas visiems, kurie nori suprasti, kaip šiandien iš tikrųjų valdyti savo reputaciją, duomenis ir intelektinę nuosavybę DI kontekste ir ką verta pradėti daryti jau dabar.