Ar mes turime bendrą pasakojimą?
Aurimas tiesiai: „Pas mus nėra strateginės komunikacijos. Kiekviena ministerija, institucija komunikuoja sau – kaip išmano.“ Ši paprasta, bet skaudžiai tikra įžvalga, pasiekia visų ausis – net ir tų, kurie nelabai domisi saugumu. Premjero, prezidento, Seimo pirmininko žinutės dažnai prieštarauja viena kitai, o žmonės mato ne tik turinį, bet ir kūno kalbą, abejones, nepasiruošimą. „Kaip tai veikia žmones? Jie jaučiasi pasimetę, o pasimetęs žmogus nėra pajėgus veikti“, – sako Aurimas.
Ir būtent čia prasideda tikroji krizinės komunikacijos problema – kai vadovai kalba ne viena kalba, o kiekvienas sau.
Kas mus stabdo?
„Kodėl Lietuva, turėdama kariuomenės patirtį, neperkelia jos į visos valstybės lygmenį?“ – klausiau Aurimo. Jo atsakymas paprastas ir kartu liūdnas: „Baimė“. Baimė atiduoti komunikacijos svertą į vienas rankas. Baimė, kad tai taps įrankiu rinkimų ar įtakos kovoms. Tačiau tai rodo, kad žmonės nesupranta – komunikacija yra ne apie cenzūrą, o apie aiškumą.
O kol šios baimės laimi, žmonės visoje Lietuvoje lieka su nesuderintomis, dažnai padrikomis žinutėmis. „Ir tada sakom – nebijokit“, – ironizuoja Aurimas.
Ko mus išmokė Ukraina?
Aurimas, nuolat keliaujantis į Ukrainą, stebintis karą iš arti, sako paprastai: „Ukraina mus pamokė, kad galima vienytis, galima suprasti, ką daryti, bet tam reikia turėti vedlius.“ Ir čia iškyla mūsų problema – ar turime lyderių, kurie galėtų būti tokiais vedliais?
Pasak jo, Lietuvoje – daug žmonių, kurie gyvena tarsi „taikos metu“, kai iš tiesų jau esame „prie karo vartų“. Ir ne vien tik tankai ar raketos – informaciniai karai vyksta čia ir dabar.
Kvailumo klausimas
Kalbėdami apie žmones, kurie vis dar važiuoja į Baltarusiją, kurie neigia grėsmes arba ramiai užsiima kontrabanda, Aurimas prisiminė italų ekonomistą Carlo Cipolla, kuris rašė apie kvailumą. Cipolla teigė, kad kvaili žmonės yra ne tie, kurių IQ žemas, o tie, kurie savo veiksmais kenkia ir sau, ir kitiems.
Aurimas pastebi, kad Lietuvoje šis fenomenas dar gyvas: „Apgaudinėti valstybę – nieko tokio. Visi taip darė, ir aš darysiu.“ Tai gilios okupacijos pasekmės. „Net penkiamečiai kiemuose keikiasi rusiškai, nors, atrodytų, turėtų kalbėti angliškai ar prancūziškai“, – dalijasi Aurimas.
„Reikia mušti“ (perkeltine prasme)
Aurimas, kalbėdamas apie K.G.Jungo raštus, cituoja: „Tik per skausmą žmogus išmoksta, kas yra gera ir bloga.“ Tiesa, jis pats priduria – „Aš tikiu, kad galima ir kitaip. Kitaip būčiau nevažiavęs po visą Lietuvą ir nebendravęs su žmonėmis pastaruosius tris metus.“
Vis dėlto, jis pripažįsta – be aiškių ribų ir pasekmių, žmogus dažnai pasirenka „naudingą“ kelią, net jei tai prieštarauja valstybės ar visuomenės interesams.
O ką daryti?
Aurimo receptas – paprastas, bet sunkiai įgyvendinamas:
* Nekalbėk, jei nežinai.
* Turėk vieningą komunikaciją bent esminiais klausimais.
* Nebūkime „mažo kaimo“ lygio – sukurkime valstybinį strateginės komunikacijos centrą.
* Nebijokime kalbėti tiesiai žmonėms – tiesa apie grėsmes nėra gąsdinimas.
Šis pokalbis ne apie tai, kaip mus dar kartą pagąsdinti. Tai – priminimas, kad valstybės stiprumas dažnai matuojamas ne vien tankų skaičiumi, bet tuo, ar žmonės supranta, kas vyksta ir ką daryti.
This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com
