Devyni radijo dešimtmečiai.

LRT RADIJAS baigia transliuoti radijo jubiliejui skirtų istorinių-dokumentinių laidų ciklą „Devyni radijo dešimtmečiai“.

Jis skamba darbo kambaryje Vilniaus daugiabutyje, groja automobiliuose, kalba fone Radviliškio siuvykloje, nuo judančios lentynos sūrinėje Dzūkijos kaime, traška malkinėje Gargžduose ir bėgioja Barselonos gatvėmis.

Rengdami vieną paskutiniųjų radijo 90-mečuii skirto ciklo laidų įsitikinome, kad pastaraisiais dešimtmečiais radijo imtuvai pasikeitė labiau nei radijo klausytojų įpročiai. Nostalgiški prisiminimai atlaikė dešimtmečių išbandymus.

Pirmieji dainų dešimtukai, sausakimši koncertai ir jokios muzikos žanrų diskriminacijos – tokios prieš beveik 30 metų buvo Lietuvos radijo muzikinės laidos jaunimui. „Norėjosi kažko naujo. Grupės lindo iš pogrindžio, atsirado nauji muzikos žanrai: popsas, rokas, pankrokas. Pagalvojau: kodėl nesurinkti jų visų ir nepradėti laidos?”, – prisimena Jolanta Jurkūnienė, kultinės Lietuvos radijo muzikinės laidos „Jaunimo muzikos studija” autorė. Laidoje skambėdavo „Rondo”, „Foje”, Eurikos Masytės, Džordanos Butkutės dainos. Per metus „Jaunimo muzikos studija” sulaukdavo 30 tūkst. balsuojančių klausytojų laiškų. Radijo studijos greitai nebeužteko – pradėti rengti laidos koncertai. Radijas tada buvo svarbiausia priemonė išgirsti jaunimo muziką, tiek lietuvišką, tiek vakarietišką. Dokumentikoje iš ciklo „Devyni radijo dešimtmečiai” prisiminsime tris muzikines anti-estradines Lietuvos radijo laidas: „Jaunimo radijo diskoteką”, „Jaunimo muzikos studiją” ir „Radiogamą”.

Kaip išlaikyti intrigą, papasakoti istoriją tik balsu ir garsais? Kodėl klausytojai radijo teatrą vadindavo radijo Petru? Kokie spektakliai buvo mėgstamiausi? „Mums buvo svarbu surasti teksto ir garso vienovę. Tarkim, personažas sėdi prie rašomojo stalo ir visą laiką girdi į stogą krintančius kaštonus. Kaip jie krinta? Linksmai, grėsmingai, neramiai? Čia ir prasideda radijo teatras“, – pasakoja ilgametė radijo teatro redaktorė Jonė Babiliūtė. „Ne kiekvienas geras dramos aktorius yra geras prie mikrofono. Radijo teatre vienintelis jo įrankis – balsas. Stovi jis tiesus prie mikrofono, o aš sakau, įsivaizduokit, kad šalta, šlapia, skęstat. Efektų pridėsiu, bet klausytojas turi tai girdėti balse“, – patirtimi dalijasi garso režisierė Nijolė Baranauskaitė. Kaip radijo teatras gyvavo skirtingu istoriniu laiku?

Dar 1925 m. pabaigoje galvojant apie amžiaus stebuklo pritaikymą, radijo inžinierius Kleopas Gaigalis tuometiniam švietimo ministrui Kazimierui Jokantui rašė: „Knygos geras dalykas, bet gyvas žodis dar geresnis, nes knygą reikia mokėti perskaityti, o klausytis gali kiekvienas...“

„Mūsų redakcija ypatingo vairavimo iš viršaus nelabai jautė: čia gi ne propagandos ar kokios ūkinės laidos. Prikimba prie kokio sakinio ar žodžio, tai iškerpi, o ir šiaip į didesnę politiką nelindom, buvo aiškios ribos“, – prisimena daug metų Literatūros ir dramos redakcijai vadovavęs vyr. redaktorius Balys Dačiulis.

„Radijui reikia istorijų. Norėjau prakalbinti žmones, atskleisti jų įdomiąsias puses. Vien kūrybos neužtenka, ieškojau kasdienybės detalių, išskirtinių patirčių, požiūrių, iš kurių dėliojosi spalvinga rašytojo asmenybės mozaika“, – pasakoja buvęs laidos „Literatūros akiračiai“ vedėjas, poetas, literatūros tyrinėtojas Virginijus Gasiliūnas.

Nuo pat pirmųjų transliacijų literatūrinės laidos buvo itin svarbi radijo programos dalis – rašytojai skaitė savo kūrybą, kūrė laidas, ne kartą užėmė vadovaujančias pozicijas. Apie rašytojų balsus Lietuvos radijo eteryje – laidoje „Devyni radijo dešimtmečiai.“

Laidos gamtos mylėtojams ir žemdirbiams Lietuvos radijo eteryje skamba ilgiausiai. Nors pavadinimai keitėsi, dabartinė „Gamta – visų namai“ pradėta rengti 1957 m. rugsėjo mėnesį, o „Gimtoji žemė“ transliuojama nuo 1962 m. spalio. Išlikę archyviniai įrašai su buvusių laidų vedėjų Antano Grigelio ir Zenono Butkevičiaus balsais, pirmųjų laidų pašnekovų prisiminimai tarsi laiko mašina nukels pusę amžiaus atgal.

Taip pat laiko ratą pasuks ir Adolfas Drungilas – vienas pirmųjų laidų žemdirbiams rengėjų. Jam padės dvi dešimtys pašnekovų, kurių prisiminimai rodo, kad radijo laidos kaimui – tai ir šalies ūkio vystymosi bei pokyčių kaime istorijos atspindys.

Abi seniausios Lietuvos radijo laidos iki šiol turi daug savų klausytojų ir yra labai populiarios, pelniusios LRT „bitinukus“.

Į Kauno redakcijos gyvenimą nusikelsime ne vartydami istorijos puslapius ar archyvinę medžiagą, bet vedami dar gyvų jos liudininkų pasakojimų.

Reguliarios radijo transliacijos iš įkurtos Vyriausios radijo transliacijų redakcijos Kaune prasidėjo šešto dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu joje dirbo keliolika žmonių.

Vis dėlto sovietmečiu gyvavusios gausios Kauno redakcijos klestėjimo pabaigos pradžia prasidėjo drauge su Nepriklausomybės atgavimu. Kodėl?

Prieš 90 metų vienas pirmųjų Lietuvos radijo kūrėjų žingsnių buvo įsteigti vaikų valandėlę.

„Tai toks didžiulis vandenynas buvo tų laidų, ir emocijų didelis vandenynas“, – sako aktorė ir režisierė Lilija Žadeikytė. „Jaunimo redakcijoj dirbant buvo mažiau propagandos ir daugiau radijo žurnalistikos su „žmogišku veidu“, – tvirtina žurnalistė Rita Baltušytė.

Kokios buvo ir kaip bėgant dešimtmečiams keitėsi laidos vaikams ir jaunimui, pasakoja jas kūrę žmonės.

Per devynis transliacijų dešimtmečius Lietuvos radijas keletą kartų keitė požiūrį. Sveikino Hitlerį, šlovino Staliną, kūrė Tautą, demaskavo Dievą, kvietė melstis, įrodė, kad mes geriausi, daugybę kartų įvardino kaltuosius, kai ką nutylėjo. Radijo istorija – tai ne tik žurnalistikos, bet ir cenzūros bei propagandos istorija. Kodėl diktatoriai taip mėgsta radiją ir taip jo bijo?

„Būna tikrai įdomių atradimų – nori parinkt dramatišką muziką, o kitąsyk dramatizmas gimsta visiškai subtiliuose, atsargiuose muzikos niuansuose, aktorius galbūt suskaitė taip tvirtai, kad, atrodo, užtektų tik trijų natų, “ – sako Sonata Jadevičienė. Nijolė Baranauskaitė pratęsia: „Dirbant su poezija, atrodo, kas čia yra – tik dešimt minučių, bet jas gali kurti visą valandą: muzika turi derėti prie aktoriaus balso, turi atitikti epochos dvasią ir eilėraščio turinį, o dar norisi iškelti ir pačias gražiausias eilėraščio subtilybes.“ Lina Dainienė papildo: „Šeimoj man sako, tai tu tame darbe tik muzikos klausai ir kaifuoji – bet tu kitaip klausai, įtemptai, o nuo tos įtampos iš tikrųjų pavargsti, pareini namo ir sakai: jokios muzikos!“ Apie tai, kaip kuriamos laidos, spektakliai, poezijos valandėlės, reklama, anonsai ir kt., pasakoja radijo garso režisierės, skambės režisierių kūrybos fragmentai.