Šios pamokos mums man atrodo svarbios, tad keliu jas be jokių užraktų. Bet dėkoju visiems kas palaiko ir remia mano vis kylančias ir dūžtančias kūrybingumo bangas šiame kanale🙏.

Šiose pamokose mokytojas ne aš, o svarbiausioji mūsų pasaka, todėl antradienį (liepos 29 d.), 19:00 kviečiu į Pasikalbėjimų klubą. Kvietimą prisijungti išsiųsiu pirmadienį visiems kanalo rėmėjams.

Ačiū kad esate ir lauksiu jūsų minčių, komentarų ir reakcijų.

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Viskas mūsų gyvenime - rašo Clarissa Pinkola Estes : Likimas, tarpusavio santykiai, meilė, kūryba ir visa kita juda ir pulsuoja galingu laukiniu ritmu, maždaug šitokia seka: gimimas, augimas, galia, nykimas, mirtis, inkubacija, gimimas...

Nėra nieko kas būtų amžinai - tik šis gyvenimo ir mirties šokis. Ir todėl jis viso pasaulio mitų ir pasakų esmė: deivė Ištarė sugrįžta iš mirties požemių karalystėje, suvokusi, kad ne viskas jos galioje. Kad būna ne tik vasara, bet ir žiema. Kad mirtis lygiavertė gyvybei. Kartą per metus Demetra iš Mirusiųjų šalies iškviečia savo dukterį Persefonę su kuria grįžta pavasaris ir viskas pražysta. Bet rudeniop viskas turės nuvysti. Persefonei reiks grįžti į požemius pas savo vyrą Hadą.

Mirtis nėra pabaiga, tai nauja pradžia. Atsinaujinimas. Tik atgimęs yra jau ne toks koks buvo. Įvyksta pasikeitimas. Dviejų pasaulių sujungimas. Iniciacija arba transformacija.

Eglės Žalčių karalienės istorijos keistenybė - kad ten kur turi įvykti transformacija, įvyksta savižudybė ir sustingimas. Ne mirtis yra bėda, o tai kad po jos nėra transformacijos. Jėzus Kristaus mirtis buvo būtina tam, kad žmonės išgirstų, ką jis sakė. O Eglės istorijoje nėra Velykų. Nėra atpirkimo momento, kuris yra savaime suprantamas, kai apeinamas visas herojaus/herojės archetipo kelias.

Pamenate: a) Herojus ryžtasi iš įprastinės dienos pasaulio leistis į antgamtiškų stebuklų ir nežinomybės sritį b) Herojus susiduria su nežemiškomis jėgomis ir iškovoja pergalę c) Herojus grįžta iš šios paslaptingos kelionės įgijęs galią apdovanoti savo žmones.

Eglė atlieka A ir b, bet ties C jos kelionė nutrūksta. Paprastai mituose herojus ar herojė atgimsta ir sujungia savo senąją ir naująją patirtį, pasiekia naują prasmingą gyvenimo etapą. Juodvarniai atvirsta į brolius. Persefonė vis sugrįžta, Izidė rodos beviltiškoje padėtyje nepasiduoda, Psychė sulaužusi pažadą nori nusižudyti, bet stebuklingos dvasios padeda jai nepasiduoti. O mūsų Eglės gyvenimo kelionė baigiasi tragedija. Ji netampa karaliene kuri kaiP Persefonė karaliauja požemio karalystėje bet yra be galo mylima ir laukiama žemėje.

Žmonės apie viską turi savas nuomones. Bet kas gali pasakyti , o aš galvoju, kad Eglė Žalčių karalienė yra optimistiška pasaka.

„Pasakiškasis ilgai ir laimingai“ joje dar ir kaip įvyksta – rašo Gytis. Laima jam pritaria: pasaka baigiasi laimingai, mes tik to nesuprantam, vertindami pagal žmogišką supratimą“.

Čia man norėtųsi cituoti Šekspyrą ir jo klausimą: „Jei rožę pavadinsi tu kitu vardu – ar ji nuo to kvepės mažiau?

Ar tikrai Eglės Žalčių karalienė yra šviesos, laimės ir gyvenimiškos išminties kupina istorija? Kelias, kuriuo turi sekti naujos kartos? Didysis mokymas mums, kaip turime elgtis susidurę su didžiais išbandymais?

O niekam neatrodo, kad pasakymas, kad viskas su mumis yra labai gerai ir nereikia knaisiotis ten kur nereikia, byloja apie nenorą tyrinėti, pažinti save?

Tai atskira tema (bus atskira laida), o dabar pasakysiu tik tai, kad noras nieko nieko nekeisti prieštarauja gyvenimo dėsniui, kad viskas keičiasi. Noras nieko keisti psichologijoje yra aukos turtas, primena Indrė kitame komentare:

„kartais būti auka yra žymiai lengviau – nereikia nieko keisti, nereikia eiti iš savo komforto, kuris dažnai tampa kančia. Nereikia prisiimti atsakomybės. Kaip gali pasveikti, jei nežinai ar nepripažįsti, kad sergi? Tik tada, kai drąsiai pasižiūri, kur esi ir kas esi, kai pasitelki pirmiausia MEILĘ sau, o vėliau ir kitam – tik tada pradedi gyti. Tik tada gali žydėti ir klestėti”.

Šias nuomonės kulto laikais, visi turi savo nuomonę ir niekas nėra karalius. Tai nei geri nei blogai. Taip buvo visada. Moderniųjų laikų keistenybė yra ta, kad nuomonei nebereikia argumentų. Aš galvoju taip, ir taškas. Eglė Žalčių karalienė beje pasakoja ir apie tai. Bet apie Eglės brolius kitą kartą, o dabar pamoka kurioje pamėginau papasakoti apie transformacijos/iniciacijos momentą garsiais pasaulio mitais.

Galbūt šios tūkstančių metų senumo istorijos padės pastebėti "Eglės Žalčių karalienės" išskirtinumą. Nes istorijos, yra būdas papasakoti kažką, kas negali būti pasakyta kitaip. Pasakos ir mitai mus veikia todėl, kad tai ne pamokslai, mokymai ar ideologijos doktrinos - jos pasakoja tai kas nepriklauso” nei nuo nuomonės, nei nuo pažiūrų, nei nuo laikų. “Eglė Žalčių karalienė veikia mus, nes joje slypi tiesa apie mus. Ir visai nesvarbu norisi ar ne jos šnabždesių klausytis.

Robertas Petrauskas

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe