Ką slepia užžėlusi senųjų kapinių žolė?

Šioje laidoje kalbėsime apie Mažosios Lietuvos krašto mažai pažintą senųjų kapinių paveldą.

Mažosios Lietuvos krašto istorinę raidą įtakojo sudėtingi istorijos reiškiniai – nuo XIXa. pabaigos vis ryškiau veikė išoriniai veiksniai- germanizacija, politiniai pokyčiai.Savito etnokultūrinio regiono gyvavimą nutraukė 1944m. pabaigoje prasidėjusi sovietinė okupacija, ilgi krašto tautinės ir kultūrinės tapatybės naikinimo dešimtmečiai.Visi šie sudėtingi istorijos reiškiniai šiandien atsispindi senosiose kapinaitėse – krašte susiklostė savita laidosenos tradicija, kapinių priežiūra. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai, tiriantis Mažosios Lietuvos konfesinį paveldą, šią vasarą atliko išsamius krašto senųjų kapinaičių tyrimus- aprašė devyniolika kapinių , užfiksavo daugiau nei tūkstantį antkapinių paminklų .Įdomu tai, kad šiose kompleksiniuose tyrimuose pirmą kart buvo tyrinėjama kapinių augmenija, įvertinti kapinių įrengimo inžinieriniai ir technologiniai sprendimai. Apie tai, kokie unikalūs informacijos šaltiniai atsiveria tyrinėjant senąsias kapinaites , kuo jos išskirtinės ir kalbėsime su Klaipėdos universiteto mokslininkais - Arūnas Baublys, KU Teologijos katedros vedėjas, Silva Pocytė, KU Istorijos ir archeologijos instituto vedėja, Rita Nekrošienė, KU Botanikos sodo mokslo darbuotoja.

Ved. Inga Berulienė.

Lietuvos dvarų paveldas, jo apsauga iki šiol išlieka pakankamai opus klausimas tiek valstybiniu lygiu, tiek visuomenei. Statistika liudija tai, kad per paskutinį dvidešimtmetį vyko akivaizdus dvarų sodybų nykimas – nuo trijų tūkstančių iki 800. Valstybė susivokė, kad savo pajėgomis tikrai nesustabdys šio proceso, tačiau dabar akivaizdu, kad palaimintos privačių asmenų iniciatyvos įsigyti dvarą, dar negarantuoja jo atgaivinimo. Apie Lietuvos dvarų savitumą bei jų išsaugojimo galimybes ir kalbėsime šioje „Gyvosios istorijos“ laidoje su paveldosaugos eksperte, Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto profesore, daktare Nijole Lukšionyte.

Lietuvos dvarų paveldas, jo apsauga iki šiol išlieka pakankamai opus klausimas tiek valstybiniu lygiu, tiek visuomenei. Statistika liudija tai, kad per paskutinį dvidešimtmetį vyko akivaizdus dvarų sodybų nykimas – nuo trijų tūkstančių iki 800. Valstybė susivokė, kad savo pajėgomis tikrai nesustabdys šio proceso, tačiau dabar akivaizdu, kad palaimintos privačių asmenų iniciatyvos įsigyti dvarą, dar negarantuoja jo atgaivinimo. Apie Lietuvos dvarų savitumą bei jų išsaugojimo galimybes ir kalbėsime šioje „Gyvosios istorijos“ laidoje su paveldosaugos eksperte, Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto profesore, daktare Nijole Lukšionyte.

Pastaruoju dešimtmečiu piliakalnių ir ypač senovės gyvenviečių tyrimai suteikė daug naujų žinių apie geležies lydymą. Lydyta geležis, medžiaga iš kurios pagaminti ginklai ir darbo įrankiai kokybe, ilgaamžiškumu toli pralenkiantys iki tol naudotus akmeninius, kaulinius bei bronzinius dirbinius. Geležies gamyba padarė didelę įtaką visoms žmogaus veiklos sritims. Šiuo metu geriausiai ištyrinėti geležies dirbiniai kalvystė, o menkiau išnagrinėtas geležies išgavimo ir apdorojimo etapas. Šiandien laidoje atskleisime geležies amžiaus periodo geležies gamybos paslaptis, šio proceso rekonstrukcijos detales, remdamiesi archeologine medžiaga.

Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiai – kasdien nematoma pastato dalis – itin svarbus istorijos paminklas, pirmiausia bylojantis apie krikščionybės Lietuvoje istoriją. Dar kartą naujai pažvelgti į šio išskirtinio pastato istorinę raidą, laidojimo tradicijas, valstybei ir Bažnyčiai nusipelniusių čia palaidotų asmenų gyvenimus , įvertinti įvairiais laikotarpiais vykusių Katedros rūsių kasinėjimų ir tyrimų medžiagą paskatino poreikis šiuolaikiškai atnaujinti ekspoziją , pristatant daugiau eksponatų ir informacijos. Šioje „Gyvosios istorijos „ laidoje apie naujai atskleistas senas Vilniaus Katedros požemių paslaptis ir kalbėsime su naujosios ekspozicijos kūrėjais: Sigita Maslauskaite, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore, archeologu Valdu Steponaičiu.

Kodėl senas malūnas netinkama vieta barui?

Lietuvoje seniausi malūnai žinomi jau X amžiuje.Tai – žmogaus rankų jėga sukamos girnos, jos buvo labai populiarios ir naudojamos net iki XXa. vidurio. Gana plačiai Lietuvoje naudoti vandens ir vėjo malūnai.Vandens pradėti statyti nuo XIII amžiaus, vėjo nuo XIVa. Pirmasis žinomas vandens malūnas Klaipėdoje pastatytas 1256 metais ant Danės upės, o 1290 metais jau minimi du malūnai.Vėliau malūnai paplito ir Žemaitijoje. Sunku įsivaizduoti, tačiau būta istorinių laikotrapių, kai Lietuvą galima drąsiai vadinti malūnų kraštu.

Šioje laidoje kalbėsime ne tiek apie seniausius malūnus, bet apie galimybes pažinti šiuos itin įdomius technikos paveldo objektus, juos tinkamai restauruojant ir prižiūrint . Įtakingiausia Europos paveldo organizacija „Europa Nostra“ netoli Vilniaus esantį Liubavo dvaro malūną-muziejų pripažino vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už nuosaikų restauravimą, atliktą su meile ir rūpestingai, jam bus suteiktas Europos Sąjungos ir „Europa Nostra“ kultūros paveldo apdovanojimas. Liubavo dvaro malūnas restauruotas ir pritaikytas muziejui skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva 2011 metais. Apie Lietuvos malūnų istorinę raidą, jų išlikimą ir teisingą požiūrį į paveldo objekto restauravimą ir kalbėsime šioje “Gyvosios istorijos” laidoje.

Ved.Inga Berulienė.

Ar tik ginklu krikščionybė skynėsi kelią į Lietuvą?

Vokiečių ordinas buvo pirma krikščioniška valstybė su kuria susidūrė pagoniškoji Lietuva. Riterių nesėkmės Šventojoje žemėje privertė visas jėgas sutelkti Pabaltijo regione. Per visą XIII - XIVa. Vokiečių ordinas buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos istorijos veiksnių. XIIIa. pabaigoje Ordinas numalšinęs prūsų pasipriešinimą, priėjo Nemuną – sieną tarp užvaldytos Prūsijos ir Lietuvos. Kitoje pusėje, dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, Lietuva jau beveik šimtmetį konfliktavo su Ordino šaka – Livonijos ordinu, kuris pakeitė Kalavijuočių ordiną.Vokiečių ordinas kilo į šimtmečiais užsitęsusį karą, siekdamas įveikti besiformuojančią Lietuvos valstybę kaip rimtą kliūtį , siekiant įgyvendinti savo planus. Šioje karų epochoje lietuvių visuomenė ilgainiui keitėsi, o susidūrimai su Ordinu turėjo ne tik karinių ar ekonominių, bet ir civilizacijos pokyčių. Šiandien laidoje šiek tiek kitu kampu apie Lietuvos krikščionėjimo procesą – ar tik ginklu skynėsi kelią krikščioniškasis pasaulis į naujas teritorijas?

Ved.Inga Berulienė.

Tarpukario Lietuva fotografijoje- tautiška ir moderni, sava ir naujai atrandama.

Daugelį istorinių įvykių šiandien jau nebegalime iliustruoti autentiškais daiktais, tačiau šią tuštumą užpildo fotografija, dokumentai, tiksliai atkuriantys negrįžtamai dingusią praeitį. Įdomu tai, kad atradimai šioje srityje tęsiasi – fotografijos kultūriniuose kloduose dar ir šiais laikais galima tikėtis aptikti dar nepažintų autorių ir jų darbų.Visi šie atradimai padeda atkurti trūkinėjančią fotografijos istorijos grandinę ir detaliau pažinti Lietuvos istoriją.Vytauto Augustino, Balio Buračo, Veronikos Šleivytės, Domicelės Tarabildienės fotografijos atkuria tarpukario Lietuvos panoramą- tautišką ir modernią, ieškančią ir laiminčią, savą ir naujai atrandamą.

Laidoje kalba Birutė Kulnytė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, Agnė Narušytė, fotografijos istorikė, fotomenininkas ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas.

Vilniuje pradėjus išskirtinės vertės kultūros paminklo - Sapiegų rūmų Antakalnyje restauravimo darbus, kartu tęsiami pastato tyrinėjimai. Restauravimo projekto vadovas architektas restauratorius Evaldas Purlys, pirmajame rūmų aukšte šalindamas tinko sluoksnį, aptiko unikalų Sapiegų epochos ženklą - lentelę su lotynišku užrašu. Rezidencijos klestėjimo laikais ši lenta puošė rūmų fasadą. Puikiai išlikusioje lentoje lotynų kalba parašyta: "Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 Viešpaties metai". Ir šis atradimas ne vienintelis tęsiant tyrimų ir pirmojo etapo restauravimo darbus. Sapiegų rūmai pradėti tyrinėti dar 1993 metais , kiekvienas specialistų prisilietimas prie šio unikalaus objekto gerokai praturtino žinias ir tai leidžia imtis restauravimo darbų turint aiškią pastato viziją, neatsakius gal tik į vieną klausimą - kas taps šitų rūmų šeimininku. Apie visa tai šiandien laidoje „Gyvoji istorija“ ir kalbėsime su projekto autoriumi architektu Evaldu Purliu.

Birželio 3 d. minėsime Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimo 24 -tąsias metines. Sąjūdis – vienas iš reikšmingiausių Lietuvos istorijos periOdų, kaitos ir naujovių laikotarpis. Vienas iš būdų geriau suprasti to meto įvykius – susipažinti su Sąjūdžio spauda. Vien 1988 m. antroje pusėje Lietuvoje pasirodė daugiau nei 60 pavadinimų nauji periodiniai leidiniai. Tikslus visų Sąjūdžio leidinių skaičius nėra Aiškus, nes ne visi laikraščiai yra žinomi ir suregistruoti. Apie Sąjūdžio spaudos susiformavimą, jos tikslus ir istorinę reikšmę kalba istorikas, doceNtas ALgirdas Jakubčionis ir vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, buvęs lEidinio „Atgimimas“ redaktorius, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, filosOfas Romualdas Ozolas.