1928-tų metų gegužės 31-mą dieną iš Ouklando Kalifornijoje pakilo trimotoris Fokker lėktuvas „Southern Cross“, kurį pilotavo australų aviatoriai Charlzas Kingsford Smithas ir Charlzas Ulmas. Jų tikslas buvo įveikti Ramųjį vandenyną - didžiausią vandens telkinį šioje planetoje.
Pakeliui į Briiisbaną Australijoje jie tūpė HonoLUlu Havajuose ir Fidžio sostinėje Suvoje. Tuo metu nė vienas lėktuvas negalėjo įveikti tokio atstumo be nutūpimo. Australų žygdarbis buvo sėkmingas. 11 600 kilometrų jie įveikė per daugiau nei 83 valandas.
Šiandien pasaulyje nėra dviejų miestų, tarp kurių šiuolaikiniai laineriai negalėtų nuskristi nenutūpę.

Nors skirtingi šaltiniai pateikia nevienodus duomenis (nenuostabu, nes kalbama apie gana senokus įvykius), tačiau teigiama, kad gegužės 30 dieną 1896 metais buvo užregistruotas vienas iš pirmųjų eismo įvykių žmonijos istorijoje.
Niujorke be arklių važiuojančių transporto priemonių lenktynėse Henry Wellsas nesuvaldė savosios ir partrenkė dviratininką Ebelingą Thomasą. Jam buvo sulaužyta koja, o kaltininkas buvo uždarytas į areštinę.
Štai jums ir dar vienas atradimas - vos tik pradėjo rastis savaeigės trasnporto priemonės, keliuose iškart pasirodė greiti ir įsiutę.

Argentinos televizijos žinių kanalo Canal 26 vedėja Noelija Noviljo pernai, gegužės 27 dieną vakaro žiniose paskeblė tokį dalyką: praėjus penkiems mėnesiams nuo Covid vakcinos injekcijos mirė vienas iškiliausių rašytojų anglų literatūroje (pasigarsinkit radijo imtuvus) - Viljamas Šekspyras. Jums nepasigirdo. Tai buvo Noelijos Noviljo žodis.
81-erių Williamas Bilas Šekspyras buvo pirmasis britas ir antras žmogus pasaulyje, gavęs Covid vakcinos dozę. Jis iš tiesų mirė po penkių mėnesių, bet visai nuo su Covidu nesusijusių negalavimų. Garsusis bardas šį pasaulį paliko 1616 metais.

Dabar jus akimirksniu noriu perkelti į kitą pasaulio kraštą, kuris dar vadinamas pasaulio stogu. Taip vadinama aukštoji Azijos dalis, kur stūkso ir aukščiausia pasaulio viršukalnė – Everestas. Priminsiu, jos aukštis – 8849 metrai. Jeigu tą kalną paguldytume ant šono, tai jis užklotų teritoriją nuo Vilniaus oro uosto maždaug iki Seimo. Esate kada vėlai parskridę į sostinę ir tiek nukulniavę vidury nakties dėl to, kad išsikviesti taksi jokių galimybių, o autobuso kaip nėr, taip nėr? Tada klausykite.
2003 metais gegužės 26 dieną Nepalo šerpas Lakpa Gelu Everesto viršūnę nuo kalno papėdės pasiekė per 10 valandų ir 56 minutes – šis rekordas jam priklauso iki šiol. Ekspediciją jis pradėjo išvakarėse, o jau prieš 4 valandą ryto džiaugėsi savo pasiekimu. Tuomet 36-erių Gelu jau buvo patyręs alpinistas, Everesto viršūnėje dabar jis jau yra pabuvojęs 14 kartų.
Everestas ilgai buvo neįveikiama svajonė daugeliui kalnų užkariautojų, kol 1953 metais Naujosios Zelandijos keliautojas Edvardas Hilaris ir šerpas Tenzingas Norgėjus pagaliau įkopė į jį. Istorija įvyko, pirmųjų Everesto užkariautojų jau nieks nenurungs. Bet aplenkti Lakpa Gelu įmanoma. Juolab, sako, įveikti auštumų ligą galima treniruotėmis.

71-erių amerikietis 1994 metų gegužės 25-tąją buvo palaidotas taip, kaip pats norėjo. Swansonas savo laidotuvių organizavimu užsiėmė dar gyvas. Kapinių administracija sutiko įvykdyti jo pomirtinę valią tik po ilgų derybų ir su sąlyga, kad laidotuvės bus privačios. George’as Swansonas buvo palaidotas jo numylėtame dešimties metų senumo automobilyje „Corvette“. Velionio pelenai buvo padėti ant vairuotojo sėdynės.
Kad karstą galėtų atstoti automobilis, Swansonas turėjo išsipirkti 12 laidojimo vietų kapinėse. Urną su pelenais į kapines atvežė velionio žmona. Su savo „Corvette“, kuri, skirtingai, nei amžinąatilsį vyro, naujutėlaitė, tik metų senumo. Tuomet urna buvo perkelta į jo „Corvettę“, į kasetinį grotuvą dar buvo įstatyta garso kasetė su paruošta Engelberto Humperdinko daina „Release Me“ (paleisk mane). Ir kranas nuleido gegulingą instaliaciją į žemę.
Kaip sakoma, kiekvienas turi teisę savaip išeiti iš proto. Bet už ką taip korvetei? Tik dešimt metų. Tikrai dar galėjo gyventi.

Gerbiamieji, šiandien tikrai yra didelė proga švęsti: šiandien yra „Eurovizijos” gimtadienis, jai sukanka 66-eri. Pirmą kartą 1956 metais surengtas Šveicarijoje, Lugane, konkursas sulaukė vos septynių dalyvių, o tiesiogiai jį transliavo dešimt Europos televizijos stočių. Konkurso idėja buvo nusižiūrėta nuo San Remo muzikos festivalio, tačiau jo tikslas buvo naudoti ir vystyti televizijos transliacijos technologijas. Nieks nenuginčys, kad šiandien šis renginys yra televizijos technologijų ir scenografijos šedevras. Net tie, kurie sako, kad tai kičo fiesta. Ne ten žiūrite, mielieji, „Eurovizija“ – ne apie tai.
Lietuvos debiutas „Eurovizijoje“ įvyko 1994 metais. Ne itin sėkmingas, nes pasiuntėme šaliai atstovauti tai, kas tik mums atrodė labai gražu, bet Europai – ne. Ovidijus Vyšniauskas su daina „Lopšinė mylimai“. Po to dar buvo Aistės Smilgevičiūtės „Strazdas“, kiek per anksti, nes eurovizinės dainos standartas konkurse buvo dar per daug galingas. O kaip nelengva buvo pasiekti nacionalinį susitaikymą ir santarvę po to, kai į „Eurovizijos“ sceną delegavome ne tik dainininką, bet ir senamadišką beretę... Ir kiek azarto atsirado po to, kai nuo Atėnų scenos buvo pareikšta, kad „We are the winners of Eurovision“. Ir nesvarbu, kad ir tada nebuvome pirmi, o šešti – aukščiausias mūsų pasiekimas, bet pasitikėjimo sparnai ėmė augti ir štai, prašom: nesidrovėjome Europai pateikti neeuroviziško standaro dainą ir dar lietuvių kalba. Kokie dideli užaugom su „Eurovizija“. Nenuostabu. Juk į ją įstojom anksčiau nei į Europos Sąjungą ar į NATO. Europos Sąjungai pirmininkavome, NATO viršūnių susitikimą kitąmet irgi organizuosime.
O mintį užbaigsiu kitaip, nei galbūt numanote. Pasakysiu, kad pirmąją „Euroviziją“ laimėjo šveicarė Lys Assia su daina „Refrain“.

1983 metais, pačiame sovietų invazijos į Afganistaną įkarštyje, Maskvos radijo naujienų anglų kalba tarnybos žinių vedėjas Vladimiras Dančevas skaitydamas žinias rusų pajėgas Afganistane karts nuo karto pavadindavo okupantais. Sovietai į Afganistaną įsiveržė siekdami palaikyti nepopuliarią komunistinę šalies valdžią Afganistano kare. Kremlius savo pajėgas tada irgi leido vadinti tik ribotu karių kontingentu Afganistane. Keistus Maskvos radijo rusų vedėjo pranešimus pastebėjo BBC ir gegužės 23 dieną 1983 metais apie tai papasakojo savo žiniose. Maskvos radijuje iškart kilo skandalas, valdžia susizgribo – kur Dančevas. Jis gi eteryje...
Dančevui baigėsi ne taip blogai, kaip galėjo. Jis buvo nušalintas nuo eterio, priverstinai gydytas psichiatrijos ligoninėje. Tačiau jam buvo leista netgi grįžti į darbą radijuje. Bet tik į archyvų skyrių.

Įdomūs faktai.

Ar žinote, kokia didžiausia pasaulyje bauda už greičio viršijimą ir kur buvo skirta. Po to, kai tai pasakysiu, pažadu, saugos diržu norėsite prisisegti ne tik automobilyje, bet ir troleibuse. Negarbingas greičio viršijimo baudos rekordas priklauso švedui, kurio tapatybė neatskleista. Žinoma, kad tai nutiko 2010-taisiais ir kad tas 37-erių metų žmogus turėjo sumokėti 1 milijono dolerių baudą už tai, kad Šveicarijoje leistiną greitį viršijo 170 km/h. Kartoju - tai buvo ne jo greitis, o viršgreitis ten, kur leidžiama 120 km/h, taigi jis važiavo 290 km/h greičiu. Prireikė pusės kilometro saugiai sustabdyti sportinį Mercedes SLS AMG, kurio deklaruojamas maksimalus greitis yra 317 km/h. Šveicarijoje baudos nėra fiksuotos ir jos, be to, dar neturi ir lubų. Baudos dydis nustatomas pagal tai, kokio dydžio nuodėmė yra padaryta ir kokius turtus valdo prasižengėlis. Akivaizdu, kad minėtas švedas nevargsta, nors vis tiek jo gaila – prasižengimą jis padarė nauju automobiliu, kurį buvo ką tik atsiėmęs iš pardavėjo Vokietijoje. Automobilį pareigūnai irgi atėmė.
Bet grįžkime prie sveiko proto reliatyvumo. Ir nusikelkime į 1896-tųjų gegužės 20-tąją. Tą dieną Niujorke Jacobas Germanas taksi elektromobiliu taip spustelėjo akceleratorių, kad jį netrukus sustabdė dviračiu patruliuojantis pareigūnas. Germanas tapo pirmuoju nusidėjėliu, pažeidusiu greičio apribojimą Jungtinėse Valstijose. Dėl to, kad prarado sveiką protą, netgi buvo pasodintas už grotų. Tuo metu Niujorke automobiliai (arba tai, kas tuo metu buvo vadinama automobiliais) galėjo tiesiąja važiuoti maksimaliu 12 km/h greičiu, posūkiuose turėjo prilėtinti iki 6 km/h. Nutrūktgalvis Germanas taip padūko, kad jo elektromobilis ėmė skuosti 19 km/h greičiu.

Keliaukime į Kaliforniją, į renginį, vykstantį trečią gegužės savaitgalį. Tas renginys vadinasi Kalaveraso apygardos mugė ir Varlių šokinėjimo čempionatas. Ir štai jums šios dienos faktas. Pirmąkart čempionatas buvo surengtas 1928 metų gegužės 19-tąją. Tąsyk dalyvauti čempionate užsiregistravo 51 varlė. Na gerai, buvo užregistruota, nes, suprantama, pačios varlės juk tokio čempionato nesugalvotų. Dabar varlės su savo šeimininkais čia keliauja iš viso pasaulio.
Mintį surengti tokias varlių šokinėjimo varžybas pasufleravo Marko Twaino aprašyta neva tikra istorija apie varlę vardu Dan’l Webster. Šeimininkas ją buvo gerai išdresavęs šokinėti (skamba kaip kiaušinis vištą moko). Kartą į kaimelį užsuko svetimšalis ir varlės savininkas jam pasiūlė susilažinti, kad Dan’l Webster nušokliuos toliau, aukščiau, greičiau už bet kurią kitą varlę. Svetimšalis slapčia prieš tai varlę (kaip čia dabar pasakyti… ) pripildė putpelių išmatų. Kai atėjo metas šokinėti, išgirtoji varlė nepajudėjo iš vietos. Svetimšalis pasiėmė susilažintus pinigus ir pasakė: tavo varlė niekuo ne geresnė už visas kitas. Ir pradingo.
Turbūt tai nėra visiškai tiesa. Juk Kalaveraso festivalyje kasmet išaiškinama varlė, kuri šeimininkui atneša ne tik garbę, bet ir 5000 dolerių prizą. Varlė turi pirma nušokuoti nuo startinio lelijos lapo iki finalinio. Su varlėmis galima kalbėti, joms švilpauti, dainuoti, pūsti orą, bet negalima jų liesti. Gyvūnų teisių gynėjai sako, kad varlių teisės čia tikrai nėra pažeidžiamos. Net ir tada, kai kai kurie šeimininkai ant savo varlių rėkia.