Ar žinote, kokia didžiausia pasaulyje bauda už greičio viršijimą ir kur buvo skirta. Po to, kai tai pasakysiu, pažadu, saugos diržu norėsite prisisegti ne tik automobilyje, bet ir troleibuse. Negarbingas greičio viršijimo baudos rekordas priklauso švedui, kurio tapatybė neatskleista. Žinoma, kad tai nutiko 2010-taisiais ir kad tas 37-erių metų žmogus turėjo sumokėti 1 milijono dolerių baudą už tai, kad Šveicarijoje leistiną greitį viršijo 170 km/h. Kartoju - tai buvo ne jo greitis, o viršgreitis ten, kur leidžiama 120 km/h, taigi jis važiavo 290 km/h greičiu. Prireikė pusės kilometro saugiai sustabdyti sportinį Mercedes SLS AMG, kurio deklaruojamas maksimalus greitis yra 317 km/h. Šveicarijoje baudos nėra fiksuotos ir jos, be to, dar neturi ir lubų. Baudos dydis nustatomas pagal tai, kokio dydžio nuodėmė yra padaryta ir kokius turtus valdo prasižengėlis. Akivaizdu, kad minėtas švedas nevargsta, nors vis tiek jo gaila – prasižengimą jis padarė nauju automobiliu, kurį buvo ką tik atsiėmęs iš pardavėjo Vokietijoje. Automobilį pareigūnai irgi atėmė.
Bet grįžkime prie sveiko proto reliatyvumo. Ir nusikelkime į 1896-tųjų gegužės 20-tąją. Tą dieną Niujorke Jacobas Germanas taksi elektromobiliu taip spustelėjo akceleratorių, kad jį netrukus sustabdė dviračiu patruliuojantis pareigūnas. Germanas tapo pirmuoju nusidėjėliu, pažeidusiu greičio apribojimą Jungtinėse Valstijose. Dėl to, kad prarado sveiką protą, netgi buvo pasodintas už grotų. Tuo metu Niujorke automobiliai (arba tai, kas tuo metu buvo vadinama automobiliais) galėjo tiesiąja važiuoti maksimaliu 12 km/h greičiu, posūkiuose turėjo prilėtinti iki 6 km/h. Nutrūktgalvis Germanas taip padūko, kad jo elektromobilis ėmė skuosti 19 km/h greičiu.

Keliaukime į Kaliforniją, į renginį, vykstantį trečią gegužės savaitgalį. Tas renginys vadinasi Kalaveraso apygardos mugė ir Varlių šokinėjimo čempionatas. Ir štai jums šios dienos faktas. Pirmąkart čempionatas buvo surengtas 1928 metų gegužės 19-tąją. Tąsyk dalyvauti čempionate užsiregistravo 51 varlė. Na gerai, buvo užregistruota, nes, suprantama, pačios varlės juk tokio čempionato nesugalvotų. Dabar varlės su savo šeimininkais čia keliauja iš viso pasaulio.
Mintį surengti tokias varlių šokinėjimo varžybas pasufleravo Marko Twaino aprašyta neva tikra istorija apie varlę vardu Dan’l Webster. Šeimininkas ją buvo gerai išdresavęs šokinėti (skamba kaip kiaušinis vištą moko). Kartą į kaimelį užsuko svetimšalis ir varlės savininkas jam pasiūlė susilažinti, kad Dan’l Webster nušokliuos toliau, aukščiau, greičiau už bet kurią kitą varlę. Svetimšalis slapčia prieš tai varlę (kaip čia dabar pasakyti… ) pripildė putpelių išmatų. Kai atėjo metas šokinėti, išgirtoji varlė nepajudėjo iš vietos. Svetimšalis pasiėmė susilažintus pinigus ir pasakė: tavo varlė niekuo ne geresnė už visas kitas. Ir pradingo.
Turbūt tai nėra visiškai tiesa. Juk Kalaveraso festivalyje kasmet išaiškinama varlė, kuri šeimininkui atneša ne tik garbę, bet ir 5000 dolerių prizą. Varlė turi pirma nušokuoti nuo startinio lelijos lapo iki finalinio. Su varlėmis galima kalbėti, joms švilpauti, dainuoti, pūsti orą, bet negalima jų liesti. Gyvūnų teisių gynėjai sako, kad varlių teisės čia tikrai nėra pažeidžiamos. Net ir tada, kai kai kurie šeimininkai ant savo varlių rėkia.

Šveicarijos Konstitucija leidžia svarbiais visuomenei klausimais rengti
referendumus keturis kartus per metus. Ar žinote, ko šveicarų klausė šią dieną, gegužės 18-tąją, 2014-taisiais? Prieš išgirsdami verčiau atsisėskite. Ar jie pritaria, kad minimalus valandinis atlyginimas būtų beveik 25 eurai už valandą? Reikalas tas, kad Šveicarijoje iš viso nebuvo įteisintas minimalus valandinis atlygis, šalies profsąjungų konfederacija mėnesių mėnesiais
agitavo už tai, kad tai būtų padaryta. O 25 eurai reiškė, kad toks atlygis daugiau nei dvigubai viršytų tuo metu egzistavusį didžiausią atlygį pasaulyje - 10 eurų už valandą Liuksemburge. Ir žinote, kaip nubalsavo šveicarai? 76 procentai balsavusiųjų pasisakė prieš tokią iniciatyvą ir minimalus atlygis nebuvo įteisintas.
Jūs man atsakykite: jeigu tokia lengva ranka atsisako lengvų pinigų, iš kur tie šveicarai tokie turtingi?

Pirmieji kompiuteriai, dažniausiai gauti kaip labdara iš turtingų Europos kaimynų, buvo pirmiausiai statomi tuose įstaigų skyriuose, kur jų labiausiai reikėjo. Tiesa, tų skyrių darbuotojai ir toliau rašydavo ar skaičiuodavo ranka ar mašinėle, o kad kompiuteris nestovėtų dykas, tas, katras anksčiau už kitus suskaičiavo, prisėsdavo prie jo pasprogdinti burbuliukų ar minų. Taip buvo žengiami pirmieji kompiuterinio raštingumo žingsniai Lietuvoje, ir keistas dėsningumas - tas kelias ilgesnis tiems, kurie prisimena ne tik „Estrados Orbitoje”, bet ir serialus „Vergė Izaura” ar „Santa Barbara”.
Bet šiandien sužinosite, kad žmonijos kompiuterizacija neprasidėjo nei nuo Jobso, nei nuo Billo Gateso. 1901 metais tyrinėtojai prie Graikijos Antikiteros salos aptiko nuskendusio senovinio laivo liekanas. Tarp jų buvo vienas artefaktas, kuris labai sudomino mokslininkus. Šią dieną, gegužės
17-tąją 1902 metais, graikų archeologas Valeriosas Staisas tame radinyje identifikavo keturis krumpliaračius, o tai reiškė, kad tai buvo kažkos prietaisas. Atlkus daugybę tyrimų, paaiškėjo, kad tai - itin sudėtingas astronominis kalendorius, sudarytas iš bronzinių krumpliaračių,
ciferblatų bei rodyklių. Jis leido numatyti daugybės astronominių kūnų pozicijas gerokai į priekį. Šis išradimas yra vadinamas pirmuoju analoginiu kompiuteriu, kurį senovės romėnai, kaip manoma, sukūrė dar apie 200 metų prieš Kristų. Pagal radimo vietą jis pavadintas Antikiteros mechanizmu. Įdomu, ar dabartinio kompiuterinio raštingumo pakaktų dirbti su tuo Atikiteros mechanizmu?

Prieš pakildami į orą žmonės raketomis raižė žemę, kad išsiaiškintų, kokias gravitacines apkrovas gali atlaikyti žmogaus kūnas. Ypač dideles apkrovas astronautams tenka ištverti išskrendant ir įskrendant į žemės atmosferą. Gegužės 16 dieną 1958 metais vienas eksperimentas per plauką nesibaigė tragedija. Dykumoje Naujojoje Meksikoje Jungtinių valstijų karinių oro pajėgų kapitonas Elis Beedingas sėdo į raketinį vežimėlį (roges). Pasileidusios trasa jos išvystė beveik 56 km/h greitį, tuomet staigiai stabdė ir visiškai sustojo per mažiau nei 1/10 sekundės ir vos per 30 centimetrų. Beedingas rogėse sėdėjo atbulomis. Apkrovos buvo tokios didelės, kad jis prarado sąmonę. Vėliau jis pasakojo tą akimirką pajutęs smūgį, tarytum su beisbolo lazda būtų trenkta per penktą slankstelį. Davikliai parodė, kad Beedingas turėjo atlaikyti 40,04 g jėgų apkrovas, apkrovų pikas truko keturias šimtąsias sekundės. Laimei, po dešimties minučių pilotas sąmonę atgavo. Tačiau į Guinesso rekordų knygą įrašyta, tą patį skelbia daugelis žinynų, kad Beedingas atlaikė beveik 83 g apkrovas. Taip, tokį rezultatą jutikliai iš tiesų užfiksavo, tačiau tai buvo momentinis akseleracijos šoktelėjimas, kuris įvyko dėl Beedingo šonkaulių elastingos reakcijos į apkrovas.
Taigi, dėl kosmoso užkariavimo aukojosi ne tik vaisinės muselės, garsioji Laika, skruzdėlės, katės, varlės, 32 beždžionės ir netgi medūza. Aukojosi ir žmonės. Turbūt ir Miunhauzeną reiktų priskirti prie pasiaukojusių, juk jis palaikė žmonijos siekį nuskristi į kosmosą.

Stalo etiketas - tikras mokslas, nors pats reiškinys irgi keistokas. Kaip įprasta, kairėje rankoje reikėtų laikyti šakutę (dantukais žemyn), o dešinėje - peilį, sako etiketo instrukcijos. Kodėl tada kairiarankiams leidžiama rašyti kaire ranka? (Jeigu nežinote, tai sovietai bandė išmušti šitokį įprotį, nes laikė tai anomalija, todėl rašyti galima buvo tik dešine.)
Kodėl laisvame pasaulyje kalbėti galima ką nori, o kaip valgyti - parašyta instrukcijose? Juk šią problemą galima taip lengvai išspręsti. Ir, beje, ji vienodai sėkmingai išspręsta ir demokratinėse, ir diktatoriškose šalyse - lazdelės arba, kaip kartais pavadiname, pagaliukai. Ar kada matėte japoniškame arba kinų restorane stalą, nukrautą pagaliukais?
O yra dar kitoks būdas. Teigiama, kad beveik trečdalis pasaulio žmonių valgo tiesiog rankomis. Tiesa, čia irgi yra niuansų. Rankomis valgoma daugiausia besivystančio pasaulio šalyse. Ir ten yra priimta, kad mandagu yra valgyti dešine ranka, nes kaire ranka žmonės dažniausiai atlieka higieninius veiksmus. (Įdomu, kaip kairiarankiams šiuo atveju?)
Bet gal jau metas būtų jums pagaliau atskleisti, kodėl šiandien apie tuos valgymo įrankius. Teigiama, kad šią dieną, gegužės 13-tąją, 1637 metais Prancūzijos kardinolas Rišeljė virtuvės personalui liepė suapvalinti visų turimų peilių galus. Taip gimė stalo peiliai. Kardinolas greičiausiai neapsikentė vulgaraus vyrų elgesio, kai šie valgymui naudojo durklus. Durklai smigdavo ne tik į mėsą, bet ir į stalą, kai vyrams reikėjo laisvų rankų. Dar, sako, durklų smaigaliu tie prancūzų stuobriai rakinėdavo dantis.

Ar žinote, kad ne tik komunizmo laikais ledai buvo sunkiai pasiekiama svajonė? Europiečiai ledus pradėjo gaminti jau XVII amžiaus pabaigoje. Ir nors šaldymo technologijos dar mažai buvo prieinamos, konditeriai jau neribojo fantazijos eksperimentuodami su šiuo desertu. Buvo bandymų į ledus įmaišyti ne tik sūrio, bet ir fois gras – ančių kepenėlių pašteto.
Ledus užšaldydavo šalčio šuliniuose, tad jie buvo tik turtingųjų privilegija.
Bet gal pagalvojote, kad gegužės 12-toji yra šaldytuvo gimimo diena? Ne. Manoma, kad 1777 metais šią dieną Niujorko laikrašyje „New York Gazette“ išspausdintas skelbimas yra pirmoji pasaulyje ledų reklama. Jame konditeris Filipo Lenzi informavo, kad krautuvė perkelta į naują vietą, drauge ištikimus klientus patikino, kad šie ir toliau galės įsigyti
ne tik mėgstamų saldumynų, bet ir ledų. Galbūt netgi kiekvieną dieną.

Pirmiausia priminsiu naujienų agentūros BNS pranešimą dutūkstantųjų lapkričio mėnesį. „Austrijos ambasadorius Vilniuje pranešė, kad kitąmet (t. y. 2001-aisiais) Vienos pokylis nebebus rengiamas. Organizuoti labdaringą pokylį atsisakyta dėl radikalios Laisvės sąjungos
ketinimų susidoroti su renginio svečiais.”
Pirmą kartą Vienos pokylis Vilniaus rotušėje buvo surengtas 1999 metais ir jau tada jo dalyviai turėjo pajausti, kad žaidžia su ugnimi. Tuo metu, kai garbūs ponai sukosi Vienos valso ritmu, Ubagų karaliumi pasivadinusio Vytauto Šustausko prie Rotušės suburta dviejų šimtų istoriškai
labiau mums pažįstamo socialinio sluoksnio atstovai gynė istorinį teisingumą – jie sukosi polkos rimtu. Po šio renginio Vytautas Šustauskas gavo 15 parų arešto. Kaip tada buvo skelbiama, už nesankcionuoto mitingo organizavimą. Ko iš tiesų tuomet išsigando valso mėgėjai? Gal Ubagų karalius buvo nusiteikęs visai ne prieš juos?
Tiesa slypi anapus ir gali būti, kad dabar mes prie jos pagaliau prisikasime. Mums padės faktas, kuris gegužės 11 dieną nutiko Anglijoje 1812
metais. Teigiama, kad tą dieną į aristokratų mėgstamus šokių pobūvius Londone, kurie būdavo rengiami kiekvieną savaitę, atkeliavo valsas. Manoma, kad valsas galėjo gimti iš Rytų Europos liaudies šokių, kur poros irgi sukasi sukibusios, dar sakoma, kad jis atkeliavo iš Vokietijos,
vokiškai „waltz” reiškia suktis. Į Londoną valsas greičiausiai atklydo iš Paryžiaus. Iki tol ledi ir džentelmenai tuose susibūrimuose šokdavo liaudiškus šokius, tačiau valsas turėjo vieną naujovę, dėl kurios iškart užsitraukė puritonų nemalonę ir buvo laikomas amoraliu: skirtingai nei
strakaliojimas šokant polką ir klumpakojį, čia partneriai nesiskirdavo visą šokį ir būdavo nepadoriai arti vienas kito, netgi lietė juosmenį ar petį.
Taigi dabar dar kartą užduokime klausimą – už ką atsėdėjo Vytautas Šustauskas? Ar kas nors jo tada paklausė, gal jam tiesiog nepatinka
valsas dėl ką tik išvardintų priežasčių? O jeigu turėti tokį nusistatymą kažkada buvo leista britų aristokratams, kodėl taip pat galvoti teisės neturėjo Ubagų karalius?

Lygiai prieš metus, gegužės 10-tąją tas parkas pripažino, kad buvo nemažas reikalas parašyti skelbimą, deja, to nepadarė. Ne kačiukas prapuolė, nors tai, kas prapuolė priklauso kačių šeimai.
Policija nustatė, kad beveik prieš mėnesį iš parko teritorijos sugebėjo pasprukti trys leopardai. Bet parko administratoriai tylėjo it vandens burnon prisisėmę, nes bijojo, kad tokia naujiena atbaidys žmones nuo noro apsilankyti safari parke per darbo žmonių šventės gegužės pirmąją
laisvadienius. Ir su logika tiems kinų vadybininkams negerai. Kol leopardai slampinėja po gyvenamuosius rajonus žmonės kaip tik labiau motyvuoti atvykti į parką, užsirakinti vartelius iš vidaus ir palaukti, kol žvėrys bus sugauti.
Tiesa paaiškėjo, kai internete pradėjo plisti filmuoti vaizdai, kuriuose leopardai slankioja palei gyventojų namus. Hangžu safari parkui Fujange teko pripažinti tiesą. Tuomet jie dar ir paskelbė - per šventes lankytojai nelaukiami, nes saugi nuo leopardų vieta - parkas - užsidaro saugumo
sumetimais.
Policija iki to momento jau buvo sulaikiusi du leopardus, taip pat ir keletą safari parko darbuotojų, tarp jų ir vadovą. Trečio leopardo paieškos užtruko ilgiau.
Ko mus moko ši istorija? Kai kitą kartą nuvyksite į zoologijos sodą, spoksosite į tuščią liūtų ar tigrų narvą, o prižiūrėtojai jums sakys, kad žvėrys, turbūt, miega pasislėpę savo vėsiame narve, žinokite - nebūtinai.

2002 metais Vokietija tapo pirmoji didelė Europos valstybė, kurioje buvo įdiegta taros užstato sistema. Lietuvoje taromatai pasirodė 2016-taisiais. Iki tol tik trečdalis taros buvo grąžinama, per porą metų rezultatai pranoko lūkesčius - 9 iš 10 sistemoje dalyvaujančių butelių ir skardinių yra grąžinama. Nesvarbu, kad aplinka rūpintis žmonės motyvuojami finansiškai, svarbu, kad rezultatas nėra miglotas kaip klimato kaita.
Butelių užstato sistema pasaulyje gyvuoja jau daugiau nei šimtą metų. Praėjusio amžiaus vidury gazuotų gėrimų gamintojai sugalvojo gaminti vienkartinius butelius - kad nereiktų švaistyti pinigų juos surenkant. Kai Jungtinėje karalystėje į tokius butelius šnypščiančius limonadus pradėjo pilstyti Schweppes, tuo metu dar nauja nevyriausybinė gamtosaugos organizacija Planetos Žemė draugai surinko pusantro tūkstančių tokių butelių ir gegužės 9-tąją 1971 metais išrikiavo juos prie bendrovės būstinės įėjimo. Tai, ko gero, buvo vienas pirmųjų gamtosauginių protestų.
Bet šuo lojo, o karavanas ėjo. Nes horizonte nei Severinos, nei Gretos dar nebuvo matyti.