Lauke šalta, ofisiuko nėra, todėl fonui - gyvos kavinės garsai. Klasika. Su Jonu Terteliu pažįstami esame labai seniai, o profesiškai tą žymi pirmasis Jono dramos spektaklis “YesMoonCan”. Čia jis ir pjesę rašė, režisavo, ir vaidino scenoje kartu su broliu Justu ir šokėja Greta Grinevičiūte. Ir dar viskas vyko anglų kalba… Perklausius mūsų pokalbį, supratau, kad susitikome tikrai laiku, kai norisi, kad grįžtų paparastumas, kai supranti, kad jau “suaugai”, kai įvykius prisimeni, kaip “jausysnės bandymus”, bet dar nemanai, kad esi senas. Maždaug taip. Tad, prašau, kaip Terteliui priklauso, ilgesnis įrašas :)

Kas nutinka kai susitinka laidų "Ieškau pavadinimo" ir "Neturiu ką pasakyti" autorės? Ha. Man ramybę simbolizuojantis žmogus - aktorė, rėžisierė, kūrėja Vilma Raubaitė. Vėlyvą spalio vakarą prisėdom lauke, sukom cigaretes ir galvojom, kodėl žmonėms tokie svarbūs kitų asmeniškumai, Vilma papasakojo, kaip ji suprato, kas ta gyvenimo prasmė ir priminė mūsų vis dar neįgyvendintą bendrą projektą. Tikrai ramus ir net maloniai lėtas, laisvas pokalbis vis kažkur skubančiame mieste.

Susitikom pagaliau pakalbėti su Gildu ir įvyko tai, ko aš ir tikėjausi: pirmoj daly Gildas papasakojo, kaip jis teatre atsidūrė ir kelis kartus susikūrė savo kūrybos erdvę, o į dalies pabaigą pramušė viskas, kas šiuo metu skaudu ir aktualu. Tai tiems, kam atrodo, kad jau viską apie Gildą žino, galima jungtis tiesiai antrą dalį, kurios, kaip ir visų savo podcasto epizodų, niekaip nekarpiau ir negražinau, nors girdžiu, kad ir pačią "ant posūkio" užnešė. Manau, visiems smagu išgirsti kitų žmonių gyvus pamąstymus, dvejones ir pokalbius, suprasti, kad visi stengiamės... suprasti :) Ačiū ir enjoy :)

Sustikom su choreografe, šokėja Greta Grinevičiūte, apie ją, kas nežinot: http://dance.lt/new/db/greta-grineviciute-2/ . O man Greta - draugė, su kuria susitikus vis užsiimi kūryba. Kitas dalykas - podcasto mintis gimė kaip tik šokio dramaturgijos rezidencijoje, bet kaip ir Gretai, man įdomu žymiai daugiau, nei šokis... Ir dar man kartais įstabu, kaip lengvai Greta daro viską, ką sugalvoja, atrodo, niekad neklausdama, ar nebus...per daug... nebus pernelyg... Ar tikrai neklausia?

Pirmas kartas. Iš namų. Laisvą dieną kalbamės su Giedrium. Lėtai, ramiai įsivažiuojam, apkalbėdami viską, kas apvertė gyvenimus aukštyn kojom, privertė kitaip pamąstyti apie savo veiklas, įvertinti savaime suprantamus dalykus ir atrasti kitus kampus. Ar reikia mums to teatro? Kas gali ir negali skaityti komentarus? Kada susigraudini išėjęs į miestą?