Istorijos lentyna

Idėja kanale kalbėti apie psichologiją kirbėjo man jau seniai – nes istorijos ratas ir viskas jame sukasi tik todėl, kad žmonių prigimtis nesikeičia. Todėl norint suprasti istoriją, reikia suprasti žmones. Norint suprasti gyvenimą, reikia suprasti save. Priimti save ir kitus tokiais, kokiais mes iš tiesų esame.

Šita teritorija stipriai susijusi su mano asmeniniu keliu ir suvokimais, po kurių gyvenimas prasidėjo iš naujo. Tarsi visa tai, kas vyko prieš tai, buvo tik tyrinėjimas, kuriame daugiau davė ne teorijos pamokos, o klaidos, skausmas ir praradimai. “Tikras gyvenimas prasideda nuo keturiasdešimties” – sakė Karlas Gustavas Jungas ir aš tik dabar suprantu, ką jis turėjo omenyje.

Sako, kai kai mokinys būna pasiruošęs – pasirodo mokytojas. Mano gyvenime pasirodė Sveta ir nuo pirmų akimirkų jame pradėjo vykti stebuklai. Arba transformacijos, kaip pasakytų Sveta.

Kiekvienam savas kelias, savas metodas, savas mokytojas, bet jeigu ieškote atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, jeigu jaučiatės įstrigę, jeigu senieji metodai neveikia, pabandykite nuvažiuoti pas Svetą. Į trumpą susitikimą ar didesnį savęs pažinimo kursą. Ką gali žinoti, galbūt jos šviesa padės ir jums pamatyti, tai ko iki tol vis nepavykdavo. Rekomenduoju iš savo širdies ir patirties.

Ten, beje, dar sutiksite žmonių, kurie ieško to paties, kaip ir jūs. Kurių dėka pamatysite, kad jūs ne vienas toks ar ne viena.

Anykščių rajone įsikūrusi ramybės oazė „Svetana“ yra erdvė miško apsuptyje, kurioje yra saugu ieškoti, patirti, pajusti savo Esmę. Per Konsteliacijų metodą ir kitas patirtines praktikas čia kviečiama pažinti Save, Sąmonėti. Oazėje “Svetana” vyksta įvairūs patyriminiai seminarai, stovyklos, susitikimai ir kiti renginiai. Šios erdvės kūrėja – Svetlana Smertjeva, medikė, transpersonalinės psichologijos psichologė, bioenergetikė.

Daugiau informacijos rasite https://www.svetana.com

Su Sveta sutarėme kalbėtis ne pernelyg dažnai, bet aš vis kalbinsiu ją, nes man atrodo labai svarbu, kad jos gyvenimo patirtis būtų kuo plačiau girdima ir turėtų galimybę daryti tai, kas mes vadiname stebuklais, nors tai kaip pasakytų Sveta yra tik grįžimas prie to, kas mes iš tiesų esame. Ir ką dėl visokiausių priežasčių pamirštame.

Kadangi tai pirma tokia laida lauksiu jūsų komentarų, klausimų ir siūlymų ateities pokalbiams.

Tema apie tamsą mumyse kilo po reakcijų į mano mėginimus pasikapstyti po tamsą svarbiausioje mūsų pasakoje “Eglę Žalčių karalienė” ir pastabų, anot kurių, viešas kalbėtojas turi kalbėti tik apie pozityvus dalykus, įkvėpinėti optimizmą ir vengti niūrių atspalvių.

Šviesos pamiršti nereikia. Bet nėra pasaulyje jokio žmogaus, kuri nemesti šešėlio. Taip nebūna. Taigi nereikia pamiršti iš šešėlio. Mums reikia tiesos su savimi. Mums reikia priimti ir savo šviesą, ir savo tamsą. Tik tada tampa įmanoma transformacija arba tai, kas pasakose vadinama “Ilgai ir laimingai”.

APIE MEILĘ SAU

Stipriausias kiekvieno žmogaus troškimas yra pažinti Meilę, patirti ją. Kiekviename iš mūsų glūdi poreikis prisiminti, išgyventi tą tyrą Meilės jausmą, kurio nešėjais esame. Desperatiškai Meilės ieškome išorėje, bandome užsipildyti aplinkinio pasaulio palaikymu, padrąsinimu, tiesiog laukiame, trokštame, net reikalaujame, kad mus mylėtų. Nors pasaulis daugiau ar mažiau mums atliepia, bet vidus neužsipildo... Vėl išgyvename vienišumą, atstūmimą, pažeidžiamumą, nepasitikėjimą savimi, o vidinę tuštumą norisi kompensuoti išoriniu grožiu ar fizine jėga, proto tobulinimu, profesionalumu. Vis bėgame nuo savęs, vis tolstame nuo tikrosios Meilės. Atsiranda liūdesys, nusivylimas, išgyvename depresyvias būsenas.

Bet YRA GERA ŽINIA – tai, kelias atgal, į save! Kelias – tikras, jis veda į susitikimą su skausmu, nusivylimu, pykčiu ir visa tuo, kas trukdo atsiverti vidinei dieviškai Meilės sau erdvei. Tik šioje erdvėje galima pailsėti, atsipalaiduoti, prisiminti KAS ESU, pažadinti prigimtinį talentą ir praturtėjus savimi grįžti į realų gyvenimą. Atsivėrusi, užsipildžiusi vidinė Meilės erdvė suteikia mums tikro gyvenimo pojūtį, pilnatvės, ČIA ir DABAR jausmą. Būkime drąsūs, nuoseklūs kelionėje į save, atsiverkime savo vidui, Šaltiniui. Tik iš tikrųjų pajutę, išgyvenę Meilės sau jausmą, būsime laimingi, galėsime tuo dalinti su artimaisiais ir pasauliu.

Svetlana Smertjeva

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

Apulėjus Madaurietis – Romos imperijos filosofas, retorikas gyvenęs 124 - 170 m.) Žymiausias jo kūrinys – „Aukso asilas“ (Asinus aureus), paties autoriaus pavadintas „Metamorfozėmis“ yra vienintelis visas išlikęs senovės romėnų romanas.

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Istorija aprašyta jame senesnė nei tie 1800 metų, nes yra žinoma, kad ją Apulėjus adaptavo iš graikų originalo, kuris neišliko.

Psychės ir Kupidono istorija, kurią skaitysime yra tik viena iš istorijų papasakotų “Aukso asile”. Panašiai kaip Šecherezados pasakos pasakose. Tad tiems, kas susidomės, rekomenduoju “Aukso asilą” visą. O čia skaitysime tik vieną istoriją ir dar vieną su ja greta einančią, bet ir jai prireiks ne vienos dalies.

Jūs tik paklausykite, kai pasaka papasakota prieš du tūkstančius ar daugiau metų skamba…..

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit robertaspetrauskas.substack.com

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit robertaspetrauskas.substack.com

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Šios pamokos mums man atrodo svarbios, tad keliu jas be jokių užraktų. Bet dėkoju visiems kas palaiko ir remia mano vis kylančias ir dūžtančias kūrybingumo bangas šiame kanale🙏.

Šiose pamokose mokytojas ne aš, o svarbiausioji mūsų pasaka, todėl antradienį (liepos 29 d.), 19:00 kviečiu į Pasikalbėjimų klubą. Kvietimą prisijungti išsiųsiu pirmadienį visiems kanalo rėmėjams.

Ačiū kad esate ir lauksiu jūsų minčių, komentarų ir reakcijų.

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Viskas mūsų gyvenime - rašo Clarissa Pinkola Estes : Likimas, tarpusavio santykiai, meilė, kūryba ir visa kita juda ir pulsuoja galingu laukiniu ritmu, maždaug šitokia seka: gimimas, augimas, galia, nykimas, mirtis, inkubacija, gimimas...

Nėra nieko kas būtų amžinai - tik šis gyvenimo ir mirties šokis. Ir todėl jis viso pasaulio mitų ir pasakų esmė: deivė Ištarė sugrįžta iš mirties požemių karalystėje, suvokusi, kad ne viskas jos galioje. Kad būna ne tik vasara, bet ir žiema. Kad mirtis lygiavertė gyvybei. Kartą per metus Demetra iš Mirusiųjų šalies iškviečia savo dukterį Persefonę su kuria grįžta pavasaris ir viskas pražysta. Bet rudeniop viskas turės nuvysti. Persefonei reiks grįžti į požemius pas savo vyrą Hadą.

Mirtis nėra pabaiga, tai nauja pradžia. Atsinaujinimas. Tik atgimęs yra jau ne toks koks buvo. Įvyksta pasikeitimas. Dviejų pasaulių sujungimas. Iniciacija arba transformacija.

Eglės Žalčių karalienės istorijos keistenybė - kad ten kur turi įvykti transformacija, įvyksta savižudybė ir sustingimas. Ne mirtis yra bėda, o tai kad po jos nėra transformacijos. Jėzus Kristaus mirtis buvo būtina tam, kad žmonės išgirstų, ką jis sakė. O Eglės istorijoje nėra Velykų. Nėra atpirkimo momento, kuris yra savaime suprantamas, kai apeinamas visas herojaus/herojės archetipo kelias.

Pamenate: a) Herojus ryžtasi iš įprastinės dienos pasaulio leistis į antgamtiškų stebuklų ir nežinomybės sritį b) Herojus susiduria su nežemiškomis jėgomis ir iškovoja pergalę c) Herojus grįžta iš šios paslaptingos kelionės įgijęs galią apdovanoti savo žmones.

Eglė atlieka A ir b, bet ties C jos kelionė nutrūksta. Paprastai mituose herojus ar herojė atgimsta ir sujungia savo senąją ir naująją patirtį, pasiekia naują prasmingą gyvenimo etapą. Juodvarniai atvirsta į brolius. Persefonė vis sugrįžta, Izidė rodos beviltiškoje padėtyje nepasiduoda, Psychė sulaužusi pažadą nori nusižudyti, bet stebuklingos dvasios padeda jai nepasiduoti. O mūsų Eglės gyvenimo kelionė baigiasi tragedija. Ji netampa karaliene kuri kaiP Persefonė karaliauja požemio karalystėje bet yra be galo mylima ir laukiama žemėje.

Žmonės apie viską turi savas nuomones. Bet kas gali pasakyti , o aš galvoju, kad Eglė Žalčių karalienė yra optimistiška pasaka.

„Pasakiškasis ilgai ir laimingai“ joje dar ir kaip įvyksta – rašo Gytis. Laima jam pritaria: pasaka baigiasi laimingai, mes tik to nesuprantam, vertindami pagal žmogišką supratimą“.

Čia man norėtųsi cituoti Šekspyrą ir jo klausimą: „Jei rožę pavadinsi tu kitu vardu – ar ji nuo to kvepės mažiau?

Ar tikrai Eglės Žalčių karalienė yra šviesos, laimės ir gyvenimiškos išminties kupina istorija? Kelias, kuriuo turi sekti naujos kartos? Didysis mokymas mums, kaip turime elgtis susidurę su didžiais išbandymais?

O niekam neatrodo, kad pasakymas, kad viskas su mumis yra labai gerai ir nereikia knaisiotis ten kur nereikia, byloja apie nenorą tyrinėti, pažinti save?

Tai atskira tema (bus atskira laida), o dabar pasakysiu tik tai, kad noras nieko nieko nekeisti prieštarauja gyvenimo dėsniui, kad viskas keičiasi. Noras nieko keisti psichologijoje yra aukos turtas, primena Indrė kitame komentare:

„kartais būti auka yra žymiai lengviau – nereikia nieko keisti, nereikia eiti iš savo komforto, kuris dažnai tampa kančia. Nereikia prisiimti atsakomybės. Kaip gali pasveikti, jei nežinai ar nepripažįsti, kad sergi? Tik tada, kai drąsiai pasižiūri, kur esi ir kas esi, kai pasitelki pirmiausia MEILĘ sau, o vėliau ir kitam – tik tada pradedi gyti. Tik tada gali žydėti ir klestėti”.

Šias nuomonės kulto laikais, visi turi savo nuomonę ir niekas nėra karalius. Tai nei geri nei blogai. Taip buvo visada. Moderniųjų laikų keistenybė yra ta, kad nuomonei nebereikia argumentų. Aš galvoju taip, ir taškas. Eglė Žalčių karalienė beje pasakoja ir apie tai. Bet apie Eglės brolius kitą kartą, o dabar pamoka kurioje pamėginau papasakoti apie transformacijos/iniciacijos momentą garsiais pasaulio mitais.

Galbūt šios tūkstančių metų senumo istorijos padės pastebėti "Eglės Žalčių karalienės" išskirtinumą. Nes istorijos, yra būdas papasakoti kažką, kas negali būti pasakyta kitaip. Pasakos ir mitai mus veikia todėl, kad tai ne pamokslai, mokymai ar ideologijos doktrinos - jos pasakoja tai kas nepriklauso” nei nuo nuomonės, nei nuo pažiūrų, nei nuo laikų. “Eglė Žalčių karalienė veikia mus, nes joje slypi tiesa apie mus. Ir visai nesvarbu norisi ar ne jos šnabždesių klausytis.

Robertas Petrauskas

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

This is a free preview of a paid episode. To hear more, visit robertaspetrauskas.substack.com

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

Vakar po paskaitos, kurioje kalbėjau apie tai kad mums trūksta vieni kitų girdėjimo, gavau priekaištą - o ką aš darau, kad pakelčiau pozityvumą Lietuvoje? Kilo keistas noras teisintis, kol vakare gražų atsakymą man pasakė mano mylimas žmogus: “Tikroji meilė sau yra gebėjimas sau nemeluoti”. Gebėjimas matyti tiesą ir priimti ją tokią kokia ji yra. Visokią. Ir malonią ir skaudžią. Tokią, kokia ji yra. Be išdalinimų ir išdarkymų.

Optimistai sakantys, kad viskas yra žiauriai super, kad visas pasaulis yra juodai baltas ir kad visada yra visiškai aišku. Kas juodas tas blogas, kas baltas, tas gers geras. Tuos kurie išdrįsta tuo suabejoti jie pavadina vargšais pesimistais ir toliau su šypsena keliauja tvarkyti reikalų. Bet jų šypsenos toli gražu ne visada atspindi tiesą. Ir tai kaip yra. Klysta tie, ne tik tie, kurie mano, kad viskas šiame gyvenime tik juoda, bet klysta ir tie, kuriems viskas tik balta.

Man patinka ieškot tiesos. Aš noriu neprarasti drąsos žiūrėti jai į akis. Ir man nesvarbu, kad už tai man klijuojama pesimisto etiketė. Etiketės yra supaprastintam pasaulio paaiškinimui, kuris ne ieško tiesos, o nuo jos traukiasi. Pesimistu buvo vadinamas ir iškilus mūsų filosofas Arvydas Šliogeris. Štai ką ką jis į tai atsakė.

Arvydas Šliogeris APIE PRIVALOMĄ OPTIMIZMĄ. 2009 m.

…dabar ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai Vakaruose optimizmas kišamas per prievartą. Tam, kas plaukioja viešojoje atmosferoje, galima uždėti maždaug tokį plakatą su užrašu: „Liūdėti draudžiama“. Tu turi būti linksmas. Visa galinga propagandos mašina, televizija linksmina tave, ištisinės dainos, koncertai, visi džiaugiasi, visi triumfuoja.

Bet tai yra tiesiog kičas. Tai yra bjauri ideologija, ji mus užmigdo. Jeigu esi visą laiką įlindęs, grubiai pasakysiu, į visų tų mūsų linksmintojų, cirkininkų ar zvonkių pasaulį, tai gatava, tu nieko nebematai. Tai baisiai pavojinga ideologija…

Liūdesys yra susijęs su pamatine žmogaus būkle pasaulyje. Kiekvienas rimtas patyrimas yra susidūrimas su neįveikiamais dalykais ir iš to kyla liūdesys. Tai savo ar savo bendruomenės ribų suvokimas. Taip kad jis yra daug sveikesnis negu kvailas optimizmas.

Sovietmečiu irgi buvo draudžiama liūdėti. Tai čia keistas dalykas: visokias būdais dergiamas tas sovietmetis, bet žiūriu, kad gimsta ta pati optimizmo propaganda. Tik tada ji buvo vienaip papuošta, dabar kitaip papuošta.

Sovietmečiu buvo lengva atsilaikyti prieš tą ideologinį terorą, kuris buvo pagrįstas kretinišku optimizmu, pseudooptimizmu, akių užsimuilinimu. Jis buvo užrašytas ant tanko, tai aišku buvo.

Bet dabar tas pats ideologinis teroras yra pateikimas ant gražios lėkštelės. Kaip sakytų Ostapas Benderis: ant lėkštelės mėlynais krašteliais padėtas raktas to buto, kuriame yra pinigai… Aš turiu galvoje visą televizinį terorą. Yra labai gražus žodis, jis ne mano, bet man labai patinka – videokratija. Tai šita videokratija man yra baisi. (Turbūt šiandien šitą žodis būtų “internetokratiją” – aut. Pas.)

Apie žudantį mus pozityvumo perteklių (pagal Byung Chul Han)

Kiekvienas amžius turi vyraujančias ligas. Patologijos požiūriu XXI amžių apibrėžia ne bakterijos ar virusai, bet neuronai. Nervų ligos, tokios kaip depresija , dėmesio trūkumas esant hiperaktyvumui (ADHD), ribinis asmenybės sutrikimas (BPD) ar perdegimo sindromas formuoja XXI amžiaus pradžios patologinį kraštovaizdį. Tai ne infekcijos, o kolapsai - juos sukelia ne negatyvumas, prieš kurį imuninė sistema turi būdų apsiginti, o pozityvumo perteklius, prieš kurį visi gynybos mechanizmai išsijungia.

Yra disciplinos visuomenė, kuri viską draudžia. Ir pasiekimų visuomenė, kuri viską leidžia. Kuri sako “Yes, we can!”. Viską perima aktyvistai, projektai, iniciatyva, privalomas entuziazmas ir motyvacija.

Disciplinos visuomenės negatyvumas gimdo pamišėlius ir nusikaltėlius. Pasiekimų visuomenės pozityvumas gimdo depresyviuosius ir nevykėlius.

Kodėl? Todėl, kad pasaulyje kuriam visi viską gali, tas kuriam niekas neišeina, patiki, kad jis šito pasaulio nevertas.

Depresija sergančio asmens skundas, kad niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma.

Depresija yra XXI a. liga, kurios kelionė prasideda tą akimirką, kai žmogus priima kaip normą raginimą imtis asmeninės iniciatyvos įpareigojančios tapti savimi. Depresijos apimtas žmogus yra žmogus, nepajėgiantis pasiekti visiems privalomos savosios pilnatvės. Jis išseko nuo pastangų tapti savimi.

Mūsų archetipas - Prometėjas - nuovargio visuomenės figūra. Mes save išnaudojantys subjektai, kuriems tas išnaudojimas naikina kepenis. Tik kepenų, pačių savaime neskauda, skausmas yra nuovargis.

Naujasis žmogus yra Friedrycho Nietzsche’s išpranašautas paskutinis žmogus, kuris vien tik dirba. Jis bejėgis prieš pozityvumo perteklių, stokoja bet kokio suverenumo.

Neuroninio smurto nepajėgia sugriebti jokia imunologinė optika, nes jame nėra negatyvumo. Pozityvumo smurtas ne atima, o prisotina, ne atskiria, bet išsekina. Štai kodėl jo neįmanoma suvokti tiesiogiai.

Depresijos apimtas žmogus yra animal laborans, kuris išnaudoja save savo noru, be jokios išorinės prievartos. Jis - smurtautojas ir sykiu auka. Laisvė ir prievarta dabar yra tas pats. Pasiekimų visuomenės subjektas atsiduoda priverstinei laisvei, kad kuo daugiau pasiektų. Darbas vis intensyvėja, kol virsta dirbančio žmogaus savęs išnaudojimu. Tai veiksmingiau nei būti išnaudojamam kitų, nes savęs išnaudojimą lydi laisvės jausmas. Išnaudotojas kartu yra ir išnaudojamasis.

XXI a. ligos yra šios paradoksalios šitos mūsų laisvės pasekmės.

Laisvė yra galėti rinktis: daryti ar ne, dirbti ar ne, siekti ar ne. Laisvė yra laisvė sakyti NE. Bet pasiekimų visuomenė reikalauja sakyti tiktai TAIP. O pasiekimų visuomenės žmogus tiki, kad pasirinkimo čia nėra. Jis ne tik turi, jis nori dirbti, nori siekti.

Šitas laisvanoriškas pasirinkimas yra atsakymas į klausimą, kodėl vėlyvojoje modernybėje visas žmogaus veikimas nužeminamas iki darbo. Kodėl čia vyrauja toks nervingas skubotumas. Iš kur atsirado tas dabar jau visiems žinoma žodis “perdegimas”.

Todėl, kad mes renkamės tai patys.

Pas mus vienoje rankoje asmeninio tobulėjimo evangelija, o kitoje – gebėjimo siekti sėkmės kultas. Siekiant šitų svarbesnių už viską dalykų, neigiami jausmai draudžiami. Reikalavimas siekti rezultatų neleidžia tiems jausmams kalbėti. Lengviau griebtis antidepresantų, kurie greitai atkuria gebėjimą veikti ir siekti rezultatų

Depresija prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis.

Pasiekimų subjektas kariauja pats su savimi. Depresijos apimtas žmogus yra šio vidinio karo invalidas.

Depresija - tai liga visuomenės, kenčiančios nuo pozityvumo pertekliaus. Ji yra prieš save pačią kariaujančios žmonijos atspindys.

“Bene mažiausiai diskutuojamas asmenybės formavimosi aspektas yra toks: kuomet į dvasios tamsą nukreipiame galingą šviesos srautą, šešėliai, kurių toji šviesa nepasiekia, dar labiau patamsėja. Todėl apšvietę kurią nors dvasios dalį, susiduriame su dar tirštesne tamsa kitose srityse. Ir į tą tamsą negalima nekreipti dėmesio. Negalima slėpti arba pamiršti rakto – klausimų. Juos reikia užduoti. Reikia rasti atsakymus. Kuo giliau kapstome, tuo juodesnė tamsa… Todėl nebijokite tyrinėti to, kas blogiausia. Dėl to jūsų dvasinės jėgos tiktai sustiprės, nes pasisemsite naują įžvalgą ir gausite progą iš naujo pažvelgti į savo gyvenimą ir į save” - rašė Clarissa Pinkola Estes savo knygoje “Bėgančios su vilkais”.

Nušvitęs yra tas, kurio net pati juodžiausia tamsa jos negąsdina, tiesą sakant, jis geba matyti tamsoje.

F. Dostojevskio romane “Nusikaltimas ir bausmė” yra vieta, kurioje Raskolnikovas jauną merginą vardu Sonią nusidėjėle, ne todėl, kad ji norėdama išlaikyti šeimą verčiasi prostitucija:

— Ne dėl garbės praradimo ir nuodėmių aš taip pasakiau apie tave, o dėl didelio tavo kentėjimo….labiausiai todėl tu nusidėjėlė, kad be reikalo numarinai ir pardavei save. Kaipgi nebus baisu! Kaipgi nebus baisu, kad tu gyveni šiame purve, kurio taip neapkenti, ir tuo pat metu žinai pati (pakanka vos akis atverti), kad tu niekam tuo nepadedi ir nieko nė nuo ko neapsaugai! Pasakyk gi man pagaliau, — tarė jis kone įsiutęs, — kaip šitokia gėda ir tokia niekšybė tavyje drauge su kitais priešingais ir šventais jausmais sutaria? Juk teisingiau, tūkstantį kartų teisingiau ir išmintingiau būtų stačia galva į vandenį ir vienukart viską baigti! “ F. Dostojevskis “Nusikaltimas ir bausmė”

Aš noriu palinkėti sau ir jums, nenaikinti ir neišduoti savęs dėl nieko. Palinkėti, kad šitame triukšmingame pasaulyje mes sugebėtumėm girdėti ir rinktis save. Matyti ne tik savo šviesą, bet ir tamsą. Mes visi turime savo tamsiąją pusę, ir nereikia meluoti sau, kad ne. Nereikia užspausti to, kas irgI yra mūsų dalis.

Noriu palinkėti, kad gyventume taikoje su tiesa, kokia ji bebūtų. Kad dažniau klausytume savo vidinio balso, kad leistume sau jausti ir išreikšti visus, ne tik pozityvius jausmus, kad būtume drąsesni sakyti ne, o pajutę kad mariname save, kad parduodame save, turėtume ryžto sugrįžti.

Sunku laimę rasti savyje, bet niekur kitur jos tikrai nėra…

Kai linkime gražaus savaitgalio, tai linkime ne gero oro. Grožis gimsta viduje. Ne lauke, ne televizoriuje ar internete. Gražaus jums savaitgalio.

This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe

Pagal Mato Slančiausko 1894 m. Šiaulių apskrityje užrašytą pasakos variantą. Iš viso užfiksuoti 133 pasakos variantai skirtingose Lietuvos vietose, užrašyti skirtingu laiku.

This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe