Kas lemia tai, jog mums nepatinkantį elgesį vis tik sunku pakeisti? Visada atrandame priežasčių, kodėl pokyčiai nėra įmanomi. Mes siūlome išnarstyti gabaliukais tai, kas slypi po nepasitenkinimu, kas įvyktų "bet" pakeitus į "ir" bei keletą kitų būdų, ką galima su savimi nuveikti. Ne sudėtingai, bet žaidžiant, išliekant smalsiam. Kad keistis būtų lengviau.

Ar norėtumėte, kad visi nauji santykiai (verslo, asmeniniai) prasidėtų nuo instrukcijos įteikimo? Instrukcijos kaip mus vartoti - ką mėgstame ir ko ne, kokie esame, kaip veikiame ir mąstome. Kada mus apkabinti, o kada netrukdyti. Ko iš manęs gali tikėtis ir visi kiti smulkūs niuansai, palengvinantys gyvenimą visiems aplink mus ir mums patiems.

Norėdami perrašyti savo praeitį ir susikurti šviesesnę dabarti mums reikkalingas liudytojas. Juo galime tapti patys sau arba rasti kitą, GERO linkintį pakeleivį. Apie savo praeities perrašymą, teigiamą požiūrį ir elgesį su savimi ir tiesiog, kaip visada - krūva mūsų pakrizenimo.

Kada ir kiek verta knaisiotis po savo praeitį? Ar tai, kad praeitis trukdo dabarčiai, yra pakankamas rodiklis, kad verta kreiptis pas terapeutą? Kokie ženklai mums parodo, kad jau gana, o gal visai nereikia. Apie savęs paieškas, santykius su terapeutais ir gyvenimo kokybę čia ir dabar paraštėse.

Vidiniai resursai - kas jie tokie, kiek svarbūs, kaip juos pamatuoti? Ar norėdami būti geri, uždirbti visus pasaulio pinigus, spręsdami kitas savo vidines bėdas mes nepasielgiame atvirkščiai - nenuskandiname laivo su visa įgula, nesumokame savo sveikata, dar labiau negiliname savo bėdų.

Kartais norime, kad kažkas pasikeistų, bet nenorime dėl to nieko daryti. Kartais tiesiog ieškome piliulės, kuri išspręstų mūsų dabartinę problemą. Pokyčio norime čia ir dabar. Bet kiek tvarus gali būti pokytis ir ar išvis galime pavadinti tai pokyčiu, jei suvartoję piliulę pasijuntame geriau? Šį kartą apie dopamino paieškas pokyčio kelionėje ir atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimą ir sprendimus.

"Esame vieniši tame, kame esame gabūs". Tai tik vienas iš daugelio patyrimų ir atradimų, kuriuos per savo verslo kūrimo 40+ metų karjerą atrado mūsų kolega ir šiandieninis pašnekovas - Dainius Drūteika. Smagaus klausymosi ir atradimų.

Kodėl esame linkę save graužti? Ar savigrauža gali būti naudinga? Kuo ji skiriasi nuo kaltės jausmo? Kaip nustoti save valgyti iš vidaus, ką sako tie balsai, pagal kokią skalę save graužiame ir kaip tame neužsibūti bei patirti naudą.

Ar tikra yra tai, kaip jautiesi, ar tai, ką gali pačiupinėti? Subjektyvi ir objektyvi realybės - dėl kurios kyla karai ir konfliktai, o kurią reikia pasilikti sau ir suvokti, kad patirties neperduosi. Esame unikalūs ir susitarti galime tik dėl tikrų dalykų. Tikrų visiems. O tai kas mūsų, neverta kovos.

Ar reikia, kad kas nors liudytų mūsų gyvenimą? Koks turi būti kitas, kas "užskaitytumėm" santykį su kitu? Ar egzistuoja absoliuti vienatvė? Kiek savipakankamumas priklauso nuo kitų? Pradėjome nuo bumbėjimo, pabaigėme apie skirtingas ašaras - vienas, kurios liejasi prie kito, ir kitas, kurios skirtos tik mums.