Paprašyta įvardyti du dalykus, kodėl verta kino teatruose pažiūrėti režisieriaus Jono Trukano siaubo filmą „Rūpintojėlis“, filmo garso režisierė Iveta Macevičiūtė sako – „nes juokingas ir baisus“. Pridedame ir trečią priežastį – nuostabi ten skambanti muzika, kurta „Happyendless“ nario Andriaus Kauklio. Rubrikoje „Kino pusryčiai“ galite pasiklausyti ne tik jos, bet ir kito Ivetos pasirinkimo – amerikiečių „Pixies“ hito „Where Is My Mind“, skambėjusio kultiniame filme „Kovos klubas“. Kuo Ivetai svarbus šis filmas, kokia jos nuomonė apie lietuvišką kiną, kaip ji pasirinko garso režisierės profesiją, kaip pradėjo dirbti su „Rūpintojėlio“ komanda. Žinoma, ir tradicinis klausimas, ar muzika gali sugadinti filmą. Su Iveta kalbėjomės per nuotolį vaizdo ryšiu iš Berlyno.

Kalbino Inga Ramoškaitė

Kornelija Anelauskaitė, 2018 metų pavasarį instagrame pradėjusi dalintis jai patinkančiais filmais, spektakliais, muzika, davė pradžią kultūros tinklaraščiui. Projektą su komanda ji išaugino iki laidos, o vėliau – ir iki knygos. Gal vieną dieną šiuo metu Vilniaus mažajame teatre dirbanti Kornelija pagal savo gyvenimo istoriją susuks ir kino filmą. O kol jo scenarijaus dar neparašytas, su Kornelija kalbamės apie kitų filmus ir juose skambančią muziką. Tarp Kornelijai svarbių garso takelių – ir muzika iš legendinių lietuvių kūrėjų filmų. „Šie filmai labai paliečia, juose gali rasti esmę. Žiūrint jie tarsi apkabina, priglaudžia, tarsi pas savo žmogų grįžti, apgaubia kažkos saugumas“, - sako Kornelija.

Ved. Inga Ramoškaitė

Šio sekmadienio „Kino pusryčiuose“ - bičiulis aktorius Dainius Tarutis.
Lengvas pašnekesys apie daug laiko pareikalaujančius, bet ambicingus projektus, apie česnakų auginimą ir žolės pjovimą sode.
Apie tai, kaip muzika kartais nukelia į tą akimirką, tą jausmą, tą žmogų.
Kartais apie kūrinį, kuris užstringa tavyje, ir gali dar ilgai nepaleisti.
Apie filmus, kurie gali pravirkdyti, bet šįsyk - juoko ašaromis.



Ved. Unė Liandzbergytė

Jeigu prisimenat tokius scenus vardus kaip groove’o pilni “Meilės fontanai”, Lietuvos repo kolektyvą „Tavo Tėvas”, poezijos slemo žonglierių “Skelling”, tai visus šiuos vardus vienija vienas žmogus - daugiametis poezijos-repo atstovas, o šiuo metu, kaip pats save pristato, - muzikos prodiuseris, atlikėjas, multimedijų dizaineris Adomas Skelling Strazdas.
Galima buvo tikėtis repo kūrinių, tačiau įvyko priešingai - daug melancholijos, šiek tiek bliuzo, šiek tiek eksperimentų iš Son Lux, šiek tiek nostalgijos.
Trumpa jauki pažintis su Adomu.



Ved. Unė Liandzbergytė

Kino pusryčiai

Save pristatantis tekstų redaktoriumi, pradedančiuoju poetu, o, pasirodo, kadaise ir LRT koridoriuose vaikštinėjęs Kšištofas Kšivecas šiandien trumpai, bet atvirai dalinasi įspūdį ir jausmą palikusiais filmų pavyzdžiais ir garso takeliais iš jų.
Siužetai ir garsai, kurie gal kartais net iki skausmo pažįstami.
Garsai, kurie vaizde suskamba kitaip negu girdėjai iki šiol.
Daugiasluoksnės patirtys, kurių netrūksta ir #kšivecoetiuduose - paties autoriaus eilėraščiuose, kurie randasi jo socialinėje medijoje.



Ved. Unė Liandzbergytė

Nuo žurnalistikos iki reklaminių tekstųtų rašymo, iki animacijos. Tokios, kuri išlaisvina, įgalina kurti atskirus pasaulius.
Apie vaidybą, kurioje nevaidinama, apie muziką, kaip neatskiriamą palydovą.
Na, ir žinoma, apie meilę į jokią žanrų apibrėžtį netelpančius kūrinius - su animacijos studijos „MeinArt“ kūrybos vadove Katre Šeduikyte.





Ved. Unė Liandzbergytė

Sakome, kad su reklamų žvaigžde, nes šį žmogų tikrai galėjote matyti komiškose TV ekranuose ir reklaminiuose stenduose gatvėse. Na, o dabar galite ir girdėti.
Bekalbant išaiškėja, kad aktorystę keitė komponavimas spektakliams ir filmams, o dabar norisi būti kitoje - kulisių pusėje.
Kas yra geras kūrinys, kokios temos svarbios ir kokios ne, kodėl gera kartais pakilti nuo žemės - šiandien Artūro Murausko akimis, t.y. ausimis.

Na, ir „hakuna matata“, kaip sakoma.


Ved. Unė Liandzbergytė

Kaleidoskopiniai svečio pasirinkimai - pirmiausiai klasika. Ta, nuo kurios atsispiria kurdamas. Tiems, kas dar nepažįsta Witoldo kaip muzikanto, nuoroda galėtų būti grupės „Lady Gothenburg“ arba „Auskraft“.
Toliau keliaujame prie gilios, industrinės elektronikos su Bristolio kūrėju Vessel ir jo darbu „Red Sex“, kuris skambėjo filmo anonse atėjus į kino teatrą žiūrėti kito filmo. Užkabino ir nepaleido.
Na, ir dabartinis džiaugsmas girdint lengvus, įsimenamus, ritmingus šimtmečių sandūroje į pasaulį pasibeldusius garsus. Šiek tiek diskotekos gyvenimui iš filmo „La Grande Belezza“.




Ved. Unė Liandzbergytė

Kai myli muziką ir nori ja dalintis - jokios kliūtys nesutrukdys. Net ir miesto viešąjį transportą pakoregavęs maratonas. Melomanas, skubantis į studiją, šiandien buvo pramintas melomaratonininku.
Aktorius, muzikantas ir kavos mylėtojas Ignas Gužauskas, šiuo metu aktorystės meną dėstantis ir jaunesniems, daug laiko praleidžia žiūrėdamas filmus, ir, pasirodo, kad atranda ten daug genialios muzikos. Genialu yra tada, jo žodžiais tariant, kai garso takelis tobulai papildo vaizdą ir kameros judesį arba atvirkščiai - vaizdas papildo muziką.
Šios dienos „Kino pusryčiai“ - apie tobulas sintezes, ir apie filmus, įgalinančius susimąstyti, pasijuokti, o gal kartais ir pravirkti.




Ved.Unė Liandzbergytė
(O gal Ignas Gužauskas?...)