Visi sutaria, kad Lietuvoje senjorai senjorais nesijaučia. Ko reikia, kad mes juos ir jie save geriau vertintų? Kad tarp „mes” ir „jie” skirties neliktų.

Kaip iš tiesų istorijos mokymasis lemia mūsų pasaulėvaizdį, santykį su valstybe ir pasauliu? Ko trūksta ir ko per daug istorijos pamokose. Pasirodžius Rūtos Vanagaitės knygai apie Holokaustą, imta svarstyti, ar adekvačiai šiai temai dėmesio skiriama mokyklose. Yra ir pastebinčių, kad būtent istorijos pamokose susiformuoja aiški priešprieša tarp „mūsų” ir „kitų tautų”, gyvenančių Lietuvoje – nebūtinai vien žydų. Arba sakančių, kad istorijos veikėjų įvaizdis vadovėliuose pernelyg teigiamas.

„Lietuviškos sąmokslo teorijos: ar mumis lengva manipuliuoti?“ Norvegai gelbėja savo genofondą grobdami mūsų vaikus. Pedofilai ir gėjai valdo Lietuvą, o žydai – visą pasaulį. Kuo išskirtinės lietuviškos sąmokslo teorijos ir ar mumis lengva manipuliuoti?

Kodėl ir kur eina krišnaitai? Kai gatvėje pamatome spalvingą krišnaitų eiseną ir išgirstate „Harė Krišna Harė Rama”: jūs šypsotės, arba išvadinate juos sektantais, arba pagalvojate, kad kažkas čia pat gyvena visai kitokį gyvenimą. Krišnos bendruomenė gyvena su mumis jau trečią dešimtmetį. Kas jie yra? Ką apie juos galvojame? Ir kodėl jie vaikšto gatvėmis?

„Pinigėliai”, „gerulis”, „nerealu”, „ne nu tai jo” – tik kelios iš šnekamosios kalbos frazių, girdimų taip dažnai, kad anksčiau ar vėliau išsprūsta ir tiems, kurie jų vengia ir purtosi. Regis, klišėmis virsta ir posakiai, pavyzdžiui, „nėra blogo oro, yra tik blogi drabužiai”, arba „atsitvėre tylos siena”. Iš kur atsiranda ir kur dingsta šnekamosios ir ne tik šnekamosios kalbos klišės? Gal yra kažkas, ko naujais, 2016-ais metais, būtų galima atsisakyti? Laidoje dalyvauja VDU lietuvių kalbos katedros profesorė Rūta Petrauskaitė ir vertėjas, redaktorius Paulius Garbačiauskas.

Ko reikia, jei gyvenimą nori apversti aukštyn kojom? Anksčiau ar vėliau, nors nebūtinai ties metų sandūra, kai kurie žmonės ima ir kardinaliai pakeičia veiklą: metę žurnalistiką siuva sukneles, metę darbą biure gamina šokoladą. Iš miesto išvyksta į vienkiemį. Iš vienkiemio – į miestą. Ko reikia, kad ryžtumeisi didžiuliams pokyčiams? Kokie iššūkiai ir džiaugsmai laukia, gyvenimą ėmus ir apvertus aukštyn kojomis?

Laidoje girdėsite įdomiausius ir įsimintiniausius, prasmingiausius ir savičiausius klausytojų skambučius į eterį.

Adventas, prieškalėdinis laikotarpis – metas, kai viešojoje erdvėje dažniau nei įprastai kalba dvasininkai. Tačiau viešojoje erdvėje ir politiniame gyvenime vyskupai, kunigai, religinės bendruomenės atstovai ne visada vertinami kaip autoritetai, ir tai – sovietinės ateizacijos padarinys, sako laidos pašnekovė filosofė, mokslininkė, monografijos „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje” autorė Nerija Putinaitė. Kokių dar sovietinės ateizacijos padarinių pastebime šiandien? Kaip juos atpažinti, ir kaip jie paveikė mūsų visuomenės vertybes?

Kada mums pradeda rūpėti kitų skausmai ir trauminės patirtys? Įvairūs tyrimai rodo, kad nemažai daliai Lietuvos gyventojų rūpi ukrainiečių problemos, o sirų rūpi mažiau. Kažkada rūpėjo Čečėnija, o dabar – mažiau. Kalbėdami apie tai, dažnai prisimenam „posovietinę erdvę”, tačiau tikrieji atsakymai – nebūtinai joje. Taip sako naujo etniškumo studijų numerio viena iš autorių, Vilniaus universiteto TSMPI bei Georgia Gwinnett College Atlantoje dėstytoja Dovilė Budrytė. Taip pat laidoje viši Vilana Pilinkaitė-Sotirovič iš Etninių tyrimų instituto.

Apie teatro menininkus ir jautrumą. Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) – gniuždančių darbo krūvių ir patyčių poligonas. Ta pati LMTA – kūrybingiausia ir palankiausia studijų erdvė. Būtent toks, labai skirtingas, įspūdis susidaro pastarosiomis savaitėmis skaitant vis gausėjančias buvusių LMTA studentų išpažintis. Kaip dirbi su būsimais menininkais ir reaguoti jį jų jautrumą?