„Dažnas islamo išpažinėjas linkęs į terorizmą”, „musulmonai labiau linkę į radikalizmą nei kitų religijų atstovai”, „ką besakysi, bet teroristai veikia islamo vardu”, „va, ką jūsų nekaltas islamas padarė” – visa tai yra frazės, kurias dėl teroristinių išpuolių pasaulyje pastarosiomis dienomis vieni iš kitų ar žiniasklaidoje girdime vis dažniau. Kiek jose pagrindo? Ką iš tiesų žinome ir ko nežinome apie islamą? Koks sąryšis tarp religijos ir radikalizmo?

Šiomis savaitėmis pasaulis išties atrodo kraupus ir negailestingas. Maža to, ramybės nėra ir Lietuvoje – grasinimai susprogdinti, bėgliai su automatais, įtampos valdžioje. Ar ne per daug panikuojame? Galbūt viskas nėra taip blogai, kaip atrodo? Laidoje dalyvauja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė Lina Valantiejūtė ir publicistas Stanislovas Kairys.

„Kražių skerdikas” – tokiu terminu žiniasklaida vadino keturias Kražių moteris nužudžiusį alkoholiką. Maža to, kai kurie portalai „sužaidė” pavadinimu ir nusikaltimą pavadino „Kražių skerdynėmis” – taip brėždami paralelę su 19 amžiumi, kai Rusijos imperija susidorojo su Kražių parapijos tikinčiaisiais. Ar visa tai nesukuria tam tikros mitologijos ir šito nusikaltėlio nepaverčia herojumi? Kaip turėtume kalbėti apie nusikaltėlius, kad jų per klaidą nepagerbtume?

Atrodo, kad šiandien gamina ir maisto kultūrą išmano jau beveik kiekvienas. Kas antras suskumba pamokyti, kad, pavyzdžiui, grikiai netinka prie žuvies, o pomidorai – su kalakutiena. Kas trečias leidžia kulinarijos knygas. Kas ketvirtas – jas skaito.

Kodėl maistui pradėjome skirti tiek daug dėmesio? Ir ar tai – tik mada, ar reikšmingas mūsų kasdienybės pokytis?

Aplankę artimųjų kapus, grįžtame į kasdienybę, kurioje tarsi pradedame ruoštis etapui, kai kiti lankys mūsiškius. Norvegijoje ar Jungtinėje Karalystėje gyvenantys giminaičiai mums dažnai pasakoja, kad ten žmonės labiau taupo kelionėms, šventėms, gyvenimui. Tuo metu Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie kaupia savo laidotuvėms, perkasi specialius drabužius.

Kodėl mirčiai ruošiamės ir laidotuvių dienos logistiką tvarkomės dar būdami gyvi? Ar verta tą daryti?

Vieni tai vadina atsitiktinumais, kiti – dėsningumais: daugybę avarijų ir kitų rezonansinių eismo įvykių sukelia BMW automobilių vairuotojai. Faktas – ši markė yra viena populiariausių Lietuvoje, tad natūralu, jog eismo įvykiuose ji minima dažniau nei „Fiat“ ar „Suzuki“. Tačiau ar perlenksime lazdą teigdami, jog egzistuoja būtent atitinkamas vairuotojų tipas – BMW vairuotojai? Jei ne, tuomet kodėl mūsų visuomenėje toks nevienareikšmiškas šios automobilių markės įvaizdis?

„Kitoje temoje” – apie „Elementorių” – seniausią teatro studiją Lietuvoje, kuri švenčia 50-metį. Teatro būrelis, tapęs garsiausia teatro studija Lietuvoje ir padėjęs subręsti daugybei dabar žinomų menininkų, mokslininkų ir tiesiog kūrybingų žmonių. Laidoje dalyvauja „Elementoriaus“ vadovai Eglė ir Gediminas Storpirščiai bei judviejų sūnus aktorius Ainis Storpirštis.

Kiek svarbu vengti apsikvailinti „Feisbuke”? Politikų marinuojami grybai ar mamos sode surinkti obuoliai išsyk tampa socialinių tinklų hitais. Ką jie pasako ne tik apie politikų komunikacijos gebėjimus, bet ir bendrą mūsų visų gebėjimą komunikuoti ir reprezentuoti save?

Kalbant apie į Lietuvą atvyksiančius prieglobsčio prašytojus, vienas populiariausių argumentų prieš – kad jie „kitokie kultūriškai”. Tačiau kitos kultūros ar religijos grupių Lietuvoje buvo visais laikais. Kaip tuos skirtumus ir visą pabėgėlių diskursą mato žmonės, kuriuos kaip kultūriškai kitokius įvardijame jau kelis šimtmečius, – totoriai, karaimai, sentikiai? Ką jie mano apie Lietuvos moralinį pasiruošimą priimti „kitokius kultūriškai”?

Karas, prievarta, smurtas. Deja, tačiau šį blogį kasdien matome realybėje – apie tai rašo laikraščiai, kalba radijai ir televizijos, apie tai statomi spektakliai ir kino filmai. Naujausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Didis blogis” įžiebė diskusijas, kaip apie karą reikėtų kalbėti teatre ir ar apskritai menas turėtų atspindėti realybę. Ženkime žingsnį toliau ir pasikalbėkime ne apie spektaklį, o apie smurto kultūrą – kaip ją suvokiame ir ar kalbėjimas apie blogį didina blogį?