Po septyniasdešimtųjų krautroko eksperimentų nusistovėjo kelios šio (ne)stiliaus kryptys ir estetikos. Viena jų - progresyvioji elektronika ir vadinamoji Berlyno mokykla, dažniausiai grojama, be abejo, vokiečių (nors vėliau ją grojo ir kitų šalių muzikantai). Dažnai neturinti mušamųjų ritmo, vedama vien pulsuojančių bosų ir „Moog“ sintezatorių sekvencijų. Norėdamas įtvirtinti šią kryptį, savo leidybinę įrašų kompaniją „Innovative Communications“ įkūrė ir vienas iš „Tangerine Dream“ senbuvių Klaus'as Schulze. Tačiau laidos, skirtos šiam leiblui, bus galima sulaukti ateityje, o šįkart bus apžvelgti keletas retesnių, nišinių ar net pogrindinių iš Berlyno mokyklos estetikos kilusių muzikantų: sintezatorių kolekcionierius bei inžinierius ir farmacistas Rudiger Lorenz, motoriškas prodiuserių duetas Vernal Equinox, metafizinis Walterio Bachauerio alter-ego Clara Mondshine bei Ash Ra Tempel būgnininkas Haraldo Grosskopfas. Išskirtinai instrumentinės muzikos laida!

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Nors daugelis ispanų muziką turbūt akimirksniu asocijuotų su flamenko ritmais ir gitaromis, Iberijos pusiasalyje visais laikais vyko ir nemažai avangardinių muzikinių reiškinių. Apie menką dalelę to - ir naujausia „Magiška muzika“, kurioje Eglė dalijasi savo mėgstamiausiais aštuoniasdešimtųjų Ispanijos egzotinės psichodelinės ir eksperimentinės muzikos perliukais: labirintiškieji Jono Hassellio įkvėpti Finis Africae, dramatišku drone vizionieriumi Javier Segura, paslaptinguoju nepritapėliu Idee du Femelle bei egzo-industriniais Mecanica Popular.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Antroje laidos apie šiuos persiklojančius (ir, kaip jau minėta prieš tai - kiek sunkiai apibrėžiamus) tamsesnės muzikos stilius dalyje „Magiškos muzikos“ vedėja Eglė daugiau dėmesio skiria būtent antrajam ir dalinasi tokiu atlikėjų kaip kontraversiškojo exoticos mylėtojo Boyd Rice, ilgametės „Swans“ gulbės Jarboe bei simbolistų apokalipsės pranašų Death in June bei Current 93 kūryba. Pirmą šios laidos dalį ir likusias laidas galite rasti LRT Opus mediatekoje.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Post-industrinė muzika - tikrai sunkiai apibrėžiama ir turinti daugybę įvairių skambesio išraiškų. Prieš klausantis šios laidos vertėtų pasiklausyti septintojo Magiškos muzikos epizodo apie „Industrinę muziką industriniams žmonėms“, nes iš esmės ši ir kita dalis - savotiškas jos tęsinys laike. Po to, kai Didžiojoje Britanijoje COUM Transmissions ir Throbbing Gristle įtvirtino industrinį skambesį ir ideologiją, jo įkvėpti ėmė kurtis kiti gana ezoteriški projektai ir stiliai: „tikrąjį“, sunkiai klausomą industrialą kiti atlikėjai ėmė maišyti su kitais stiliais - roku, elektronika, folku, ambientu... Daugelis jų buvo iš tos pačios grupės panašios mąstysenos ir idėjų vedamų kūrėjų. Kai kurie pasuko labiau elektroninių eksperimentų keliu, kaip duetas Coil, kiti išlaikė gitarinį skambesį, gyvais instrumentais perteikdami post-industrines nuotaikas, kaip neseniai Vilniuje koncertavę Swans, treti, kaip Psychic TV, išvis savęs neribojo stilių ar instrumentų atžvilgiu. Apie juos šiame kiek tamsesniame, bet ne mažiau magiškame - Magiškos muzikos epizode.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Magiška muzika. Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk Alternatyvi muzika iš skirtingų pasaulio kraštų.

Trečiame septyniasdešimtųjų trečdalyje praūžęs punk'as supurtė ir apvertė viską aukštyn kojomis, tačiau daugeliui ir to neužteko. Pavyzdžiui, daugelio roko žurnalistų tituluojamos viena svarbiausių visų laikų grupės „Wire“ nariams, kurie dar „Sex Pistols“ debiuto metais, nuo savęs pasauliui padovanojo puikų avantgardinį, daug labiau apgalvotą, konceptualesnį ir visaip kitaip „art-punk“ tinkamą vadinti „Pink Flag“. Kas greit ir aukštai pakyla, greitai ir žemai krenta - taip nutiko ir subliuškus punk'o burbului, tačiau viskas ir vėl apsivertė, ir iš tų pačių „Wire“ mokėsi ir jais žavėjosi ne tik „The Cure“, „Cabaret Voltaire“, „Joy Divison“ ir net pats Johnny Rottenas, kuris galiausiai pasuko visai priešingu keliu ir pats įkūrė art-punkiškus, gerokai labiau eksperimentinius „Public Image Ltd.“ (nors šiais laikais ir su jais grįžo prie „senos geros“ rokenrolo formulės). Kitapus Atlanto panašiu laiku įkvėpti septyniasdešimtųjų Niujorko pankiškų judėjimų (apie juos - ankstesnėse Magiškos muzikos laidose) kūrėsi tokios grupės kaip patafizikos įkvėpti „Pere Ubu“, o šiek tiek vėliau ir ypač avangardiški „Tuxedomoon“. Apie juos ir rokenrolo standartų laužymą - naujoje laidoje su Egle.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Kaip praeitoje laidoje klausytų prancūzų atsakas į anglų ir amerikiečių punką ir post-punką buvo Cold Wave'as, vokiečiai taip pat neatsiliko ir davė pasauliui Neue Deutsche Welle. Daugelis NDW trumpiniu žymimą muziką galbūt iškart asocijuotų su Lenos raudonaisias balionais, Falco amadėjais ir Trio da-da-da, bet, kaip įprasta, viskas prasidėjo gerokai elegantiškiau ir subtiliau, be to, kaip jau įprasta - pogrindyje. Šiame „Magiškos muzikos“ epizode klausysimės naujosios vokiečių bangos, kartu su minimalistiniu duetu D.A.F., politiškais eksperimentatoriais Palais Schaumburg, provokatorišku penketu Malaria! ir vokiškąja duokle 4AD Xmal Deutschland.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Turbūt ne veltui daug kas mano, kad Cold Wave'o gimtinė - Prancūzija: aštuoniasdešimtaisiais šios srovės nešėjai puikiai suderino senojo ekspresionizmo mokyklą ir tamsų, šaltą skambesį. Nors daugelis šių grupių užaugo ir būrėsi klausydamiesi britų post-panko ir sintezatorinės muzikos, galiausiai atrado savitą skambesį, šitaip papildydami prancūziškąją alternatyvios muzikos paletę gal ne pačiomis šviesiausiomis, bet tikrai akį ir ausį traukiančiomis spalvomis. Nuo dažnai prancūziškomis „banšėmis“ vadinamų Kas Product, iki šešėlių menininkų Martin Dupont, iki romantiškų Asylum Party ir egzistencialistų Trisomie 21.

Ved. Eglė Naujokaitytė-Muk

Šį laida skirta „no wave“ judėjimui Niujorke.

Ved. Eglė Naujokaitytė

Nors apskritai gotikinėje kultūroje daug dėmesio buvo skiriama vampyrams ir sugriautiems vienuolynams, ankstyvuosius gotus domino niūriosios gyvenimo pusės ir tikras eteriškas pesimizmas - ilgesys nepaaiškinamam ir emocinis dramatizmas. Iš kur tai kilo? Pokario metais Jungtinė Karalystė gyveno „The Beatles“ ir idealistinėmis, utopinėmis šešiasdešimtųjų šešiasdešimtųjų pabaigos idėjomis. Kai per ekonominę krizę į valdžią atėjo M. Thatcher , jos išsikvėpė. Pankrokas buvo tarsi apsivalymas, o po jo sekęs post-pankas išlaisvino romantišką ir jaunatvišką ilgesį. Jis padėjo išsikapanoti iš 7-ojo dešimtmečio muzikinės klampynės, pereiti pankų tiltu ir dovanoti balsą šimtams poetų, rašančių savo miegamuosiuose ir įsimylėjusių melancholišką egzistencijos grožį. Provincijos miesteliuose visoje Didžiojoje Britanijoje vienas iš šalutinių šio perėjimo produktų tapo gotų subkultūra: žmonės juoda apranga, balintais veidais, laku supurkštais plaukais. Tokiuose klubuose kaip „Batcave“ Londone ir „Bastille“ Bristolyje šokių aikštelėse skambėjo dainos, skirtos pasmerktai meilei, laikinumui, nykimui ir mirčiai. Naujos tamsiai romantiškos estetikos garso takelį kūrė tokios grupės kaip Bauhaus, Siouxsie and the Banshees ir The Cure, o vėliau ir The Sisters of Mercy, Dead Can Dance ir daugybė kitų. Tačiau tai buvo kur kas daugiau nei šukuosenos ir juodi drabužiai.

Ved. Eglė Naujokaitytė