„Aš – beržas. Lietuviškas beržas...“ – tai labiausiai Pauliaus Širvio asmens ir kūrybos tapatybę išreiškiantis eilėraštis, jo paties dažnai mėgtas skaityti. Pasak Rimanto Šavelio, kai poetas skaitydavo savo kūrybą, salė iki paskutinės eilės apmirdavo.

Lietuvos radijo fonduose – vos keli paties Pauliaus Širvio įskaityti eilėraščiai, vienas kitas pasisakymas. Jų ir klausysimės, kartu su rašytojo Rimanto Šavelio atsiminimais, Jono Strielkūno artimos sielos poetui paskirtais posmais.

Laida skiriama Pauliaus Širvio 95-osioms gimimo metinėms.

Prancūzų poeto Guillaume‘o Apollinaire‘o svarbiausios eilėraščių temos – žmogaus būties gyvenimo prieštaringumo apmąstymai istorijos ir laiko kontekste, dramatiški vienatvės, kančios, nerimo, meilės išgyvenimai.

Eilėraščiai grindžiami laisvomis asociacijomis, jiems būdinga staigi vietos ir laiko kaita, prozinė struktūra.

Minėdami Guillaume'o Apollinaire'o 135-ąsias gimimo metines, klausimės jo poezijos, kurią vertė Aleksys Churginas ir Jonas Jakštas. Skaito Arnas Rosenas. 1995 m. įrašas.

Sugrįžtame prie senų gerų poezijos knygų. 2011 m. išleistas Antano A. Jonyno rinkinys „Kambarys“ pateko į neseniai Lietuvių PEN centro paskelbtų geriausių dešimtmečio poezijos knygų dešimtuką. Kartu su autoriumi atsiverskime knygą dar kartą.

Iš dvylikos Antano A. Jonyno perskaitytų eilėraščių aiškėja, kad „Kambaryje“ poetas ir atpažįstamas iš ankstesnių rinkinių, ir besikeičiantis.

Tarp neseniai Lietuvių PEN centro paskelbtų geriausių dešimtmečio poezijos knygų (III vieta) – Donato Petrošiaus poezijos rinkinys „Aoristas“, išleista 2009 m. Klausysimės 2010 m. įrašo, kur savo knygą pristato pats autorius. Jis paskaitys eilėraščių iš šio rinkinio, svarstys, kas, jo supratimu, yra gera poezija, kiek joje yra paties kuriančiojo biografijos.

Rugpjūčio 11 d. poetei Danutei Paulauskaitei būtų sukakę 70. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorė Janina Riškutė brandžiausią jos poeziją priskiria egzistencializmo krypčiai.

Laidoje – pasakojimas apie dramatišką poetės, pasirinkusios atskirtį, gyvenimą, aptariami svarbiausi jos kūrybos bruožai.

Eilėraščių iš rinkinių „Sezono uždarymas“ ir „Dviese su namais“ paskaitys Paulius Šironas ir Sonata Visockaitė.

Lietuvių PEN centras surengė dešimtmečio, apimančio 2005–2014 metus, dešimties knygų rinkimus. Akcijos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į gerą lietuvių literatūrą, skatinti skaitymą. Pirmoje vietoje atsidūrė Donaldo Kajoko poezijos rinkinys „Kurčiam asiliukui“.

Pokalbis su autoriumi ir skaitymai iš 2011 m. išėjusios knygos „Kurčiam asiliukui“.

Artėjančio jubiliejinio gimtadienio proga laidą skirsime kaunietės poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės kūrybai. Tai urbanistinės kultūros suformuota poetė, kurios eilėraščiams būdinga ironija, paradoksas, aliuzijos į pasaulinę istoriją, mitologiją.

Pirmoji Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos knygelė išėjo 1984 m. ir vadinosi „Gyvybės graužatis“. Girdėsime skaitymus iš ankstesnių rinkinių ir iš naujausios knygos „Greitaeigis laiko liftas“, kuris autorei atnešė 2013 metų „Poezijos pavasario“ laurus ir Maironio premiją.

Trijų knygų autorius ir Utenos rajono meras Alvydas Katinas savo pavardę daug kur kūrybiškai pritaiko. Apie naujausią poezijos rinkinį „Vaikšto vienas“ sako, kad šįkart jis taikosi ne į grynąją lyriką, o su šypsena mėgina pavaikščioti ironijos ir lyrikos briauna.

Su Alvydu Katinu kalbamės apie politiką ir poeziją, apie tai, ko eiles rašančio mero dažniausiai prašo kiti menininkai, koks Utenos literatūrinis gyvenimas ir kt.

Girdėsime autorius skaitomų eilėraščių iš rinkinio „Vaikšto vienas“.

Išleidusi nemažai poezijos ir prozos knygų, Vidmantė Jasukaitytė aiškina, kad pati širdis pasako, ką rašyti. Eilėraštis dažniausiai ateina iš skausmo: „Rašai, lyg adatas ar vinis iš savęs trauki“. Poetinę rašytojos kūrybos dalį ir aptarsime.

Dauguma V. Jasukaitytės eilėraščių turi realų pagrindą. Dar jaunystėje patirta sunki liga, sovietmečio netikrumas, apsigyvenimas name, kuriame buvo sušaudyta daug žydų, vyro slaugymas ir jo mirtis – visa tai randa atgarsį poezijoje. Autorė būdingiausius eilėraščius pati skaito ir komentuoja.

(Kartojama 2014 m. birželio 15 d. laida.)

Gyvam esant neišėjo nė viena poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) knyga, nors jų buvo parengęs kelias. Vienas iš naujos rinktinės „Dvi saujos laiko“ sudarytojų Rimvydas Stankevičius sako, kad tai senos skolos grąžinimas poetui, ilgus dešimtmečius buvusiam po gaubtu.

Anot R. Stankevičiaus, knyga sudaryta taip, kad atsiskleistų visas poeto kūrybinis kelias nuo viltingo tikėjimo, kad jo poezija reikalinga, iki didžiausios atskirties ir vienatvės.

Kokį įspūdį paliko pirmieji Antano Kalanavičiaus eilėraščiai, prisiminė Sigitas Geda, o kaip jo kūrybą skaitė ir paskui „aplaistė“ melioratoriai – Stasys Stacevičius.

Kelis Antano Kalanavičiaus eilėraščius įskaitė aktorius Vytautas Anužis.