Dar viena perspektyvi ir auganti įmonė pasirinko pritraukti lėšas leisdama obligacijas per naują lietuvių sukurtą BeMyBond platformą.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija (VDU ŽŪA) šiais metais mini ypatingą progą – 100 metų veiklos jubiliejų. Apie transformacijas per šimtą metų, Akademijos dalyvavimą valstybės gyvenime ir žemės ūkio sektoriaus formavime, mokslo ir verslo sinergiją, „Verslo tribūnos“ pokalbis su VDU ŽŪA kanclere prof. dr. Astrida Miceikiene, VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto direktoriumi doc. dr. Ryčiu Skominu ir VDU ŽŪA Verslo ir socialinės partnerystės centro direktore Rita Petlickaite.

Kelis metus stagnavusi būsto rinka jau penkis mėnesius signalizuoja apie atsigavimą, būsto prieinamumas kiek didėja ir prie to prisidėjo keli veiksniai – visą laikotarpį stabilios būsto kainos, didėjantis darbo užmokestis ir  mažėjančios palūkanos. Apie situaciją būsto rinkoje „Verslo tribūna“ kalbina CITUS analizės skyriaus vadovę Eglę Savostę.

Artūras Fedotovas, tarptautinės mineralinių trąšų gamintojos „Yara International“ Europos verslo centro vadovas, sako, kad šiuolaikinėje konkurencingoje ir nuolat inovuojančioje rinkoje būtina simbiozė: tik ugdant talentus pasiekiama geriausių rezultatų.

Šiaulių bankas neseniai pristatė atvirojo tipo specialųjį į kitus kolektyvinio investavimo subjektus  investuojantį  investicinį fondą „SB alternatyviųjų investicijų fondas III“ (AIF III), kuris suteikia galimybę mažmeniniam investuotojui investuoti į pasaulinio lygio fondus, dažniausiai prieinamus tik profesionaliems investuotojams. Vaidotas Rūkas, Šiaulių banko grupės turto valdymo įmonės „SB Asset Management“ vadovas, pasakoja, kokių naujų investavimo kelių mažmeniniams investuotojams atveria šis fondas.  
Anot V. Rūko, norintiems investuoti į alternatyviąsias investicijas – privačius verslus, privačią skolą, infrastruktūrą ar fizinį turtą – paprastai yra kuriami fondai. Tačiau jie pasiekiami tik stambesniems, ne mažesnį kaip 125 000 Eur portfelį valdantiems investuotojams. Mažmeniniam investuotojui patekti į tokius fondus nėra sudaromos sąlygos.   „
Su AIF III mums pavyko sukurti fondą, pritaikytą mažmeninių investuotojų poreikiams. Išskaidėme jį tarp skirtingų fondų ir skirtingų turto klasių, taip sumažindami riziką”, – teigia vadovas.  
Minimali investavimo į AIF III suma – nuo 5 000 Eur, investuojantiems nuo 30 000 Eur yra sukurta atskira klasė su mažesniu mokesčiu.  
Pasak V. Rūko, nors šis AIF fondas – jau trečiasis, jis iš esmės skiriasi nuo dviejų pirmųjų.  
„I-asis ir II-asis buvo uždari, dešimties metų trukmės fondai. AIF III yra atviras fondas, suteikiantis galimybę ir reguliariai investuoti ir, kilus poreikiui, išsiimti lėšas iš fondo”,  –  pabrėžia jis.  
Kas yra alternatyviosios investicijos, ką galima laikyti mažmeniniu investuotoju ir kodėl ši investuotojų klasė atsidūrė Šiaulių banko grupės dėmesio centre? Į ką tiksliau investuos AIF III ir kodėl jame niekada nebus kripto valiutų? Kaip tokie instrumentai apskritai keičia investavimo rinką Lietuvoje? Daugiau V. Rūko įžvalgų klausykite tinklalaidėje. 
Čia pateikiama informacija yra tik pristatomasis rinkodaros pranešimas. Ji negali būti vertinama kaip pasiūlymas įsigyti kurių nors finansinių priemonių, jas parduoti ir (ar) sudaryti sandorį (-ius).   Atkreipiame dėmesį, kad investavimas susijęs su rizika prarasti dalį ar visas investuotas lėšas. „SB alternatyviųjų investicijų fondo III“ siekiama metinė grąža skaičiuojama atskaičius mokesčius ir priklauso nuo investuojamos sumos. Valdymo įmonė negarantuoja investicijų pelningumo. Pirmus 2 metus nuo Fondo veiklos pradžios gali būti taikomas iki 10 proc. Išpirkimo mokestis. Prieš priimdami investavimo sprendimą išsamiai susipažinkite su Fondo steigimo dokumentais, strategija, taikomais mokesčiais ir kita informacija sb.lt/aif3.

Klestinti įmonė, trokštamas darbdavys, ambicingi plėtros planai ir staiga – kaip perkūnas iš giedro dangaus – žinia apie smarkiai pablogėjusią savininko sveikatą ar net mirtį. Blogiausiam scenarijui nepasiruošęs verslas lieka be vadovo, netektį ar šoką išgyvenantys artimieji ir verslo paveldėtojai privalo greitai imtis lyderystės. Gintautas Mažeika, verslo valdymo paslaugų bendrovės „Mažeika ir partneriai“ vadovaujantysis partneris, sako, kad Lietuvoje daugelis šeimos verslų vis dar nepasirūpina paveldėjimo planu ir tai gali privesti prie labai blogų padarinių.
Anot G. Mažeikos, kalbantis su vyresniosios kartos verslo įkūrėjais, jie visi supranta, jog gyvenimas yra nenuspėjamas, todėl verslo perdavimui reikia pasiruošti iš anksto.
„Yra verslo savininkų, kurie atsakingai tą padaro nesulaukę nė penkiasdešimtmečio. Tačiau, žinoma, netrūksta atvejų, kai tam nėra ruošiamasi. Versle nesunku užsisukti kaip voverei rate: vadovai būna užsiėmę, į priekį juos veda dideli tikslai, ambicijos ir apie tai, kas bus vėliau, nelieka laiko pagalvoti. Panaši situacija vyrauja visame pasaulyje: prieš keletą metų „Deloitte“ bendrovės atliktas tyrimas atskleidė, kad 64 proc. šeimos verslų neturi aiškiai sudėlioto paveldėjimo plano”, - komentuoja G. Mažeika.
G. Mažeika pabrėžia, kad planuoti ateitį kiekvienam verslo savininkui reikėtų ne tik atsižvelgiant į savo paties amžių, bet ir į pasiektą verslo brandą.
Ką daryti, kad verslas būtų kuo mažiau priklausomas nuo vieno žmogaus? Kaip, atsitikus nelaimei ir mirus didžiąją dalį verslo sprendimų savo rankose laikiusiam savininkui, sumažinti galimas rizikas? Kokie svarbiausi verslo savininko ir paveldėtojo žingsniai, norint išvengti klaidų ir konfliktų? Daugiau įžvalgų išgirsite „Efektyvios vadybos DNR“ rubrikoje.

Draudimo industrija pasaulyje ir Lietuvoje išgyvena pokyčių laikotarpį. Tai reiškia ne tik būtinybę neatsilikti nuo inovatyviausių sprendimų bei besikeičiančių klientų poreikių, bet ir siūlyti rinkai tokius produktus, kurie leistų suvaldyti vis augančias rizikas. Simonas Lisauskas, AB „Lietuvos draudimas“ Verslo klientų departamento direktorius ir valdybos narys, pasakoja, kad vis daugiau šalies verslų supranta, kaip svarbu užkirsti kelią žalos pasekmėms, ir tam pasitelkia verslo civilinės atsakomybės draudimą.
„Draudimas yra kaip parašiutas – kai jo prireikia, geriau jį turėti. Kartais net nenutuokiame, kas mūsų verslo aplinkoje gali nutikti partneriams, klientams ar tiekėjams“,  –  akcentuoja S. Lisauskas.
Anot jo, Lietuvoje verslo ir privačių klientų elgsena yra gana panaši: šalies gyventojai į verslo atstovai pirmiausia draudžiasi privalomaisiais draudimo produktais. Antroje vietoje pagal populiarumą yra Kasko automobilių draudimas. Visgi, auga ir verslo turto bei civilinės atsakomybės draudimo apimtys. 
„Skaičiuojant pagal 2023-2022 metų tendencijas, šių produktų augimo tempas įmokomis sudarė apie 20 proc. Todėl galima sakyti, kad vis daugiau verslų mokosi įsivertinti rizikas ir supranta tokio draudimo svarbą ir naudą“, – sako S. Lisauskas. 
Supaprastintai jis paaiškina, kad verslo civilinės atsakomybės draudimą galima palyginti su transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu; t. y., jis gali padėti atlyginti tretiesiems asmenims, gamtai ar kitų žmonių turtui padaromus nuostolius. 
Kaip keičiasi draudimo produktų skvarba Lietuvoje, kodėl auga Verslo civilinės atsakomybės draudimo poreikis, kokiais atvejais verslas gali patirti didžiausią turtinę ar reputacinę žalą, kaip identifikuoti savo verslo rizikas, ką daryti sulaukus pretenzijos  –  daugiau apie tai klausykite „Verslo tribūnoje”.

Lietuva yra konkurencinga ir gana patraukli vieta aukštą pridėtinę vertę kuriančiam verslui, teigia Laura Galdikienė, finansinių sprendimų platformos „ConnectPay“ vyriausioji ekonomistė. „Verslo žinių“ tinklalaidėje „Verslo tribūna“ ji apžvelgia, kas leidžia taip teigti, kokie yra Lietuvos privalumai ir kur, palyginti su kitomis šalimis, dar galime pasistiebti.

Kiekvienas gerasis pavyzdys ir padarytos klaidos prisideda prie verslo perdavimo kitai kartai tradicijų Lietuvoje formavimo. Kokius svarbiausius etapus reikia pereiti perduodant verslą įpėdiniams, kas šiame procese yra sudėtingiausia ir ką galima būtų daryti kitaip?
 Asmenine šeimos verslo perėmimo patirtimi dalinasi UAB „Litamilk“ generalinė direktorė ir akcininkė Kotryna Uleckaitė. Kotryną kalbina advokatų kontoros „Glimstedt“ vadovaujančioji partnerė, advokatė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė.

Verslo savininkui ir įkūrėjui priėmus sprendimą atsitraukti nuo tiesioginio vadovavimo dešimtmečius kurtam ir puoselėtam verslui, tenka spręsti sudėtingą rebusą: į kieno rankas perduoti bendrovės vairą? Gintautas Mažeika, verslo valdymo paslaugų bendrovės „Mažeika ir partneriai“ vadovaujantysis partneris, kuriam ne kartą teko patarinėti vadovo poziciją apsisprendusiems užleisti įmonių savininkams, pasakoja, kas svarbiausia, tokią reikšmingą transformaciją išgyvenančiam verslui.  
Savininko atsitraukimas – didžiulis iššūkis ir jam pačiam, ir visai įmonei, todėl nenuostabu, kad perleisti vadovavimą ne visada pavyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Transformacijos sėkmė ir rezultatai priklauso ne vien nuo savininko ryžto ar atliktų namų darbų, bet ir nuo pasirinkto naujojo vadovo.  
G. Mažeika konstatuoja, kad gana dažnai pirmasis pasirinkimas, kas pakeis savininką vadovo pareigose, nebūna sėkmingas. Didžiausia klaida, anot jo – paprasta: pasirenkamas netinkamas kandidatas, nors įsigilinus į situaciją iškart galima nuspėti, kad šio vadovo sėkmės rodiklis bus minimalus.  
„Svarbiausias klausimas čia – kodėl pasirenkama netinkamai? Įmonių savininkams verslo valdymo perdavimo procesas paprastai nėra smagus. Pirmoji klaida, kurią jie daro – apsiriboja ratą kandidatų, iš kurių renkasi sau pamainą. Jie nori tokio vadovo, kurį patys žino ir pažįsta, su kuriuo lengva bendrauti, ir per mažai dėmesio skiria to žmogaus vadybinėms kompetencijoms, gebėjimams, patirčiai, asmeninėms savybėms“, – esminę klaidą įvardija G. Mažeika.  
Ar tikrai surasti tinkamą pamainą  – misija neįmanoma? Kaip renkantis naują vadovą pataikyti iš pirmojo šūvio? Kokiais kriterijais reikėtų vadovautis, ieškant sau pamainos, ir kokius įsitikinimus verčiau paminti? Daugiau G. Mažeikos įžvalgų klausykite „Efektyvios vadybos DNR“ rubrikoje.