Kaip nutiko, kad tokios šalys, kaip Viktoro Orbano Vengrija, iki neseno laiko Jaroslawo Kaczynskio Lenkija, šiek tiek anksčiau – Andrejaus Babyšo Čekija, o dabar – ir Roberto Fico Slovakija tapo antieuropietiško populizmo vėliavnešėmis, gąsdinančiomis visą Europos Sąjungą? Ar populizmo Bendrijoje tik daugėja ir kur tai nuves?
Apie tai Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Europos Parlamento narys Andrius Kubilius ir Rytų Europos studijų centro vadovas Linas Kojala.
Kai radikalai diktuoja darbotvarkę
Gegužės 1-ąją sukaks 20 metų, kai aštuonios Centrinės Europos ir Baltijos valstybės tapo ES narėmis. Šiek tiek vėliau prisijungė Rumunija ir Bulgarija, dar vėliau – Kroatija. Naujokės buvo neoficialiai pavadintos „Naująja Europa“. Pastarąją dešimtmetį kai kurių šio regiono šalių valdžių sluoksniuose įsigalėjo antieuropietiškas populizmas ir šantažo veto teise kultūra.
„Gąsdinti savo visuomenes tuo, kad ES yra baisus priešas, kad europinės vertybės griauna visas tradicines šalių vertybes – šie populizmo metodai visur yra labai panašūs. Kitaip sakant, lyderiai įvardina, kas yra visuomenės priešas. Ir parodo, kaip su tuo „priešu“ yra kovojama“, – sako europarlamentaras A. Kubilius.
Anot politologo L. Kojalos, Bendrijoje šiuo metu yra išryškėjusios dvi pagrindinės temos: migracija ir ekonominė situacija. „Matome ne vieną stiprėjančią politinę jėgą, kuri siūlo labai radikalias priemones ir kuri dar visai neseniai buvo politinės sistemos paraštėse, o dabar tapo politinės sistemos ašimi. Trys pavyzdžiai: Švedija, Nyderlandai ir Prancūzija.
Švedų Demokratų partija. Dar prieš kelioliką metų niekas nenorėjo su ja bendradarbiauti, o dabar ji – valdančiosios koalicijos dalis. Šalies politika riboti migracijos srautus jau yra konsensusas. Nyderlanduose matome Geerto Wilderso partiją, kuri surinko daugiausia balsų. Taip, ji nesuformavo Vyriausybės, bet ta retorika, kad turime spręsti migracijos klausimą kitomis priemonėmis, nei siūlė centro dešinė ar centro kairė, tampa konsensusu, dėl kurio jau nebesiginčijama. Prancūzijoje matome paties prezidento Emanuelio Makrono politiką drastiškai griežtinti imigraciją į šalį. Kitaip tariant, pagrindinė politinė srovė perima kraštutinių partijų retoriką ir siūlomas priemones, nes akivaizdu, kad jos turi visuomenės palaikymą. Jei tai nebūtų daroma, radikalios jėgos dar labiau sustiprėtų. O jeigu radikalai įsigalėtų, pasekmės būtų dramatiškos. Mes tai Europoje, deja, jau esame matę“, – komentavo Rytų Europos studijų centro vadovas L. Kojala.
„Migracijos problemos ES-oje kaupėsi ilgą laiką ir į tai nekreipta dėmesio. Dabar kai kurie lyderiai šia situacija naudojasi ir renka sau balsus, – sako europarlamentaras A. Kubilius. – Bet yra visa eilės dalykų, kuriuos sunku paaiškinti. Pavyzdžiui, kodėl V. Orbanui reikia kovoti su George'u Sorosu? Kokias problemas jis čia sprendžia? Nuo XIX a. laikų galima stebėti tokius populizmo instrumentus, kai, pavyzdžiui, paskelbi apie pasaulinį žydų sąmokslą. Labai paprasta formulė visuomenei parodyti: štai, žiūrėkite, čia – jūsų priešas. Politikoje pats svarbiausias dalykas yra įvardinti savo priešą ir pademonstruoti, kaip su juo kovosi. Ir tą darė bei daro visi: nuo Hitlerio iki Putino.“
Ar visos dabartinės ES narės šiandien įstotų į Bendriją, jeigu reikėtų praeiti visą stojimo ciklą iš naujo? Politologas L. Kojala mano, kad kai kurioms valstybėms šis kelias šiandien būtų gana komplikuotas.
Projektą bendrai finansavo Europos Sąjunga, vykdant Europos Parlamento dotacijų programą komunikacijos srityje.