Kas Anykščiuose atrodo kaip dvaras, bet tik iki tol, kol nepraveri jo durų? Kaip atsinaujino ir ką dar planuoja populiarusis Labirintų parkas? Ir kokia nauja erdvė atsirado prie Anykštos upelio, nuo kurio kilo miesto pavadinimas? Žvalgomės, kas už Europos Sąjungos lėšas jau padaryta ir sukurta Anykščiuose, kiek tai tvaru, naudinga visuomenei ir kaip tai veikia praktiškai.
Istorijos, kurias galima liesti
Pačiame Anykščių miesto centre, ant Šventosios upės kranto, stovi XIX a. pirmoje pusėje pastatyti nedideli neoklasicistiniai rūmai. Tai – vienas seniausių mūrinių Anykščių pastatų. Anykščiai šiandien turi palyginti skurdoką senosios architektūros paveldą, tad šis pastatas iš karto krenta į akį.
„Žmonės dažnai užeina ir klausia: ar čia dvaras su senoviniais baldais ir freskomis? Ne. Dabar čia – visiems atvira edukacijų erdvė, kurioje pasakojame, rodome ir liečiame istorijas“, – sako pastate įsikūrusios Anykščių savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos filialo, pavadinto „Istorijų dvareliu“, kultūrinių veiklų organizatorė Rasa Garalevičiūtė.
Rūmų statytoja ir pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė. Rašytinių šaltinių apie ją nedaug, bet manoma, kad dvarelyje lankydavosi dvarininkai reformatai, vėliau čia veikė sukilėlių štabas, buvo įrengtas slaptas ginklų sandėlis. Vėliau dvarelis buvo tapęs paštu, antstolių kontora, urėdija, veltinių dirbtuvėmis, net – grūdų sandėliu. Galiausiai pastatas buvo suremontuotas ir moderniai įrengtas, pasinaudojus Europos Sąjungos investicijomis. Jo atnaujinimui finansavimas skirtas iš 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos prioriteto „Aplinkosauga, gamtos išteklių darnus naudojimas ir prisitaikymas prie klimato kaitos“ priemonės „Aktualizuoti savivaldybių kultūros paveldo objektus“ lėšų.
Lankytojų čia dabar laukia kelios erdvės. „Istorijų dvarelio“ veiklų kuratorė Orinta Kelpšaitė pasakoja, kad Anykščių salėje supažindinama su miesto ir apylinkių istorija, čia stovi didžiulė legendų knyga, kurią galima pavartyti, pasimatuoti personažų kaukes.
Dvarelio salėje supažindinama su įstaigomis, kurios veikė pastate. Čia galima pasidaryti anstpaudą, pasikalbėti telefonu su antstoliu, parašyti ir išsiųsti laišką, sužinoti pušies gimimo dieną ir kaip medis augo, pasimatuoti vasarotojo skrybėlę (po ja telpa devyni vaikai), pabandyti nerti milžino vašeliu, pasisverti senovinėmis svarstyklėmis. Dar šioje salėje – kryžiažodžių lenta ir istorinių personažų sienelė, kur reikia aprengti rašytoją, knygnešį, bibliotekininkę ar dvarininkę.
Paslaptingiausia ir šiurpiausia pastato vieta – Dvarelio rūsys, kuris saugo paslaptį apie dvarininkės Okuličiūtės dvasią. Į patį rūsį patekti nepavyks, bet pro duryse esančias skylutes galima pažvelgti į vidų. Palėpėje įrengtos dar dvi erdvės. Rašytojų palėpėje kiekvienas Anykščių rašytojas turi savo fotelį, kurie apvilkti to laikmečio drabužiais, o Šilelio erdvėje galima po kelionės laiku atsikvėpti ir išsitiesus sėdmaišiuose ramiai pavartyti knygas.
Anot R. Garalevičiūtės, „Istorijų dvarelį“ dažniausiai mėgsta, pastebi ir atranda šeimos su mažais vaikais: „nors pastatas palyginti nedidelis, šioje erdvėje viena šeima užtruko ir tris valandas, jau ėjome ieškoti, ką čia taip ilgai veikia. Dauguma „Istorijų dvarelio“ duris pravėrusių žmonių sako: mes nesitikėjome to, ką pamatėme. Ir tai yra pats geriausias rezultatas ir patys gražiausi mums žodžiai.“
„Istorijų dvarelyje“ galima ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir sudalyvauti kultūrinėse ar meninėse edukacijose, kurios dažnai susijusios su literatūra. Edukatorė Justina Kamarauskaitė vardija populiariausias edukacijas: antspaudų kūrimas, edukacija „Kuriame su mažaisiais šešėlių teatrą“, ekologijos tema paremta edukacija „Bitė ir aš“ ir kt.
